Lyčių aspekto integravimo politinis diskursas siejamas su feministinio judėjimo atgimimu XX a. pabaigoje Vakarų Europoje ir JAV. Vienas iš pagrindinių visas šiandien jau globalaus feministinio judėjimo atmainas jungiantis tikslas – pagerinti moterų padėtį visuomenėje. Feministinio judėjimo atgimimas aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje metė iššūkį androcentriškam pasaulio suvokimui, kuriame vyriška tvarka yra laikoma norma, seksizmui ir mizoginiškai kultūrinei tradicijai. Jis siekė sugriauti visuomenėje įsigalėjusius mąstymo būdus, galios struktūras ir tradicinio mokslo tiesas. Feminizmo ideologijos šalininkai siekė kurti alternatyvius mąstymo išeities taškus ir metodus, naujas pažinimo ir žinojimo sritis. Pirmiausia jiems reikėjo paneigti nuostatą, kad egzistuojantys lyčių skirtumai yra biologiškai determinuoti. Iki pat aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžios moterų patyrimas dažniausiai buvo interpretuojamas kaip „natūraliai“ sąlygotas ar biologiškai determinuotas, todėl neproblematiškas, nevertas mokslinio dėmesio ir politinių pastangų. Svarbus konceptualinis lūžis įvyksta kartu su socialinio konstruktyvizmo judėjimu socialiniuose moksluose. Pagaliau suvokta, kad socialiniai santykiai tarp lyčių negali būti nusakomi tik biologiniais ypatumais. Šiame kontekste Rubin (1975) pasiūlė sex/gender dichotomiją, siekdama, kad grynai biologiniai lyčių aspektai būtų atskirti nuo tų empiriškai patiriamų engimo būdų, kuriais tiek biologinis, tiek socialinis „pasauliai“ yra organizuojami.  Lyties, kaip socialinio konstrukto samprata, padėjo atskleisti socialinį vyriškumo ir moteriškumo pobūdį, socialinę lyčių santykių prigimtį ir kultūrinį moteris engiančių struktūrų pobūdį. Šiandien lytis apibrėžiama kaip  vyriškumo ir moteriškumo kultūrinės reikšmės ir simboliai bei tuo pagrindu organizuotas hierarchinis vyrų ir moterų pasiskirstymas visuomenės socialiniuose institutuose ir kitose socialinėse sąveikose. Tai socialinis struktūrinis reiškinys, kasdien kuriamas, reprezentuojamas ir legitimuojamas socialinis institutas. Lytis negali būti atsieta nuo kitų socialinių santykių ir nelygybės formų, tokių kaip socialinė klasė, rasė/etniškumas ar seksualumas, kurios, veikdamos išvien, sukuria sudėtingą engiančių struktūrų kompleksą arba dvigubos ar net trigubos deprivacijos sąlygas daugeliui pasaulio moterų.

 

Politiniame lygmenyje reikėtų išskirti keletą pozityvių XX a. pabaigos lyčių lygybės sampratos kaitos tendencijų. Pirmoji iš jų susijusi su 1995 m. JT Pasauline  moterų konferencija Pekine, kurioje didelis dėmesys buvo skirtas lyčių lygybės programų įvertinimui. Buvo pripažinta, kad ankstesnė strategija ir jos metodai, siekiant moterų ir vyrų lygybės, nebuvo veiksmingi, be to, ir pati lyčių lygybės kaip moterų ir vyrų vienodų galimybių samprata yra ydinga. Ilgą laiką Europoje lyčių lygybė buvo apibrėžiama kaip vienodas traktavimas, vienodos galimybės ar lygios teisės, tačiau ilgainiui pastebėta, kad tokia samprata tik sustiprina tradicinės lyčių tvarkos status quo, o ne ją transformuoja. Kitais žodžiais tariant, lyčių lygių galimybių principo įtvirtinimas dar nereiškia, kad realybėje ta lygybė bus pasiekta. Imta kalbėti apie naujos sampratos ir metodo poreikį, kuris nuo to laiko vadinamas lyčių aspekto integravimo strategija (gender mainstreaming). Pačios sąvokos vertimo į kitas kalbas sudėtingumas apsunkina tikslų jos esmės perteikimą. Lietuviškame „Žmogaus socialinės raidos“ vadovėlyje ši sąvoka verčiama „lyčių vienodų galimybių užtikrinimas raidos procese“ ir apibrėžiama, kaip „į aktyvius veiksmus orientuotas planavimo procesas, siekiant užtikrinti vienodas moterų ir vyrų galimybes kontroliuoti materialinius visuomenės išteklius bei vienodai dalyvauti priimant sprendimus visose visuomenės gyvenimo sferose“ (Rimkutė et al 2001; 212).

 

Antrasis pasiekimas susijęs su 1997 Europos Bendrijos Amsterdamo sutartimi[1] ir jos 13 straipsnyje numatytais įgaliojimais Ministrų Tarybai imtis „atitinkamų veiksmų“, kovojant su diskriminacija dėl lyties, rasės ar etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, negalės, amžiaus ir seksualinės orientacijos. Šis straipsnis praplėtė Europos komisijos įgaliojimus, jos kompetencijos ir politinės intervencijos ribas lyčių lygybės srityje, nes iki tol beveik keturis dešimtmečius  ES lyčių lygybės politika buvo iš esmės orientuota tik į vienodo užmokesčio principo taikymą (1957 m. Romos sutarties 119 straipsnis). Lyčių lygybės samprata ekonominiame sektoriuje praplečiama; dabar moterys gali tikėtis ne tik vienodo užmokesčio už vienodos vertės darbą, bet ir vienodų galimybių darbo santykių srityje apskritai. Dar daugiau, paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje dėl Jungtinių Tautų didesnių galių suteikimo (empowerment) strategijos įtakos Europos komisijos išimtinai ekonominis požiūris į lyčių lygybę pamažu kinta, pripažįstant poreikį subalansuoti moterų ir vyrų dalyvavimą sprendimų priėmimo procesuose visuose visuomenės lygmenyse. Lyčių aspektas pamažu integruojamas  į įvairius ES politinius procesus (gender mainstreaming).  Nors lyčių lygybės aspektai daugelyje sričių įgavo tik formalų pobūdį, ši XX a. pabaigos politinė intervencija moterų teisių srityje laikoma sėkmingiausia Europos komisijos socialinės politikos sritimi.

 
Kaip jau buvo minėta, lyčių aspekto integravimo strategija žymi minties ir veiksmo paradigmos kaitą, lyginant ją su ankstesnėmis politinėmis gairėmis, siekiančiomis lyčių lygybės. Šiuo naujuoju požiūriu iš esmės siekiama pakeisti vyriškosios perspektyvos dominavimą ir transformuoti organizacijų androcentrizmą (Rees 1998). Tai moterų ir vyrų skirtumus pabrėžianti ir vertinanti strategija, besipriešinanti užmojams paversti moteris „problema“ ir padėti joms prisitaikyti vyriškose institucijose ir kultūrose. Tai pliuralistinis požiūris, prieštaraujantis lyčių nelygybei, bet ne lyčių skirtumams, ginantis piliečių teises į skirtingas lyties tapatybes ir lygias „skirtingų“ piliečių teises.

 

Lyčių aspekto integravimo strategijos atspirties taškas – poreikis pakirsti struktūrines lyčių nelygybės šaknis ir integruoti lygių galimybių mąstymą į politinius procesus įvairiuose lygmenyse. Politikos ir institucijų organizacijos  permodeliavimas turi paliesti visas socialinės gerovės sritis – švietimo sistemą, mokymus, darbo rinką, socialinę politiką, viešąsias paslaugas ir t.t. Atitinkamai tradicinis vyro-šeimos maitintojo, žmonos-namų šeimininkės vaidmenų modelis  turi būti pakeičiamas nauju individualizuotu lyčių kontraktu, palankesniu lyčių lygybei realizuoti. Tai iššūkis patriarchalinių santykių simbolinei tvarkai, bandymas demaskuoti tradicinio lyčių kontrakto institucionalizacijos mechanizmus bei nuosekliai griauti visuomenėje įsigalėjusius mąstymo būdus ir dominavimo struktūras. Vietoj to siūlomas naujas kontraktas – individualumo, nepriklausomybės ir lygiaverčio skirtingumo prielaida, pagal kurį abi pusės vienodai dalintųsi ne tik viešosios sferos teikiamomis galimybėmis ir gėrybėmis, bet ir namų ūkio įsipareigojimais.

 

Kaip rodo atskirų šalių nacionalinės ataskaitos, lyčių aspekto integravimo strategijos samprata[2] ir įgyvendinimas atskirose ES valstybėse narėse skiriasi. Vienose šalyse ji vis dar suprantama tik lygių galimybių ar lygybės prasme, kitose siekiama  vienodo dalyvavimo, vykdomi politikos įgyvendinimo monitoringo ir poveikio lytims vertinimai ar net valstybinių institucijų reformos. Kad ir kaip ten būtų, ši strategija – tai radikalus iššūkis visai patriarchalinei sistemai, kuri akivaizdžiai ir subtiliai priešinasi radikalioms reformoms ir privers dar ne vieną dešimtmetį laukti jos ypatingo nusiteikimo ir suvokimo, kad ilgalaikiai moterims palankūs pokyčiai yra didelis ne tik moterų, bet ir vyrų laimėjimas.       

---