Europos užimtumo strategija išreiškia bendruosius Europos Sąjungos (ES)  užimtumo politikos tikslus ir apibrėžia Bendrijos valstybių narių pagrindines užimtumo politikos gaires. Nuo pat įkūrimo pradžios 1957 metais Europos Sąjunga didelį dėmesį skyrė užimtumo ir socialinės apsaugos sričiai, taip pat lyčių lygių galimybių principų įgyvendinimui šiose srityse[1]. 1994 metais Europos Taryba pripažino, kad nedarbo mažinimas turėtų tapti vienu iš ES prioritetų ir pirmą kartą Europos lygmenyje patvirtino trumpalaikį užimtumo srities veiksmų planą. Priėmus Amsterdamo sutartį, 1997 metų lapkričio mėn. Europos Tarybos susitikime Liuksemburge buvo patvirtinta Europos užimtumo strategija (EUS) ir jos įgyvendinimo gairės.  Šia strategija siekiama skatinti darbo rinkų politikos konvergenciją, gerinti šių rinkų struktūrą bei sukurti daugiau ir geresnės kokybės darbo vietų. Iki 2003 metų užimtumo strategijos tikslai buvo išdėstyti pagal keturias pagrindines pakopas („pillars“): darbingumas, verslumas, adaptacija ir lygios galimybės, kurios bus plačiau aptartos tolimesniuose šios publikacijos skyriuose. Kasmet pagal šias pakopas apibrėžiamos Europos užimtumo gairės, kurios perkeliamos į ES valstybių narių užimtumo nacionalines veiksmų programas. Europos komisija jas apibendrina bendroje ES užimtumo ataskaitoje, vėliau jos tampa pagrindu išvadoms bei konkretiems siūlymams kiekvienai valstybei narei. 

 

EUS yra vienas iš pagrindinių Lisabonos strategijos komponentų. 2000 metais Europos Tarybos patvirtinta Lisabonos strategija nustatė naujus strateginius tikslus, siekiant padidinti ES gyventojų užimtumo lygį, stiprinti ekonomines reformas ir socialinę sanglaudą žiniomis pagrįstoje ekonomikoje. Paprastai Lisabonos strategijos pagrindinis tikslas apibūdinamas kaip siekis per dešimtmetį Europos Sąjungą paversti „konkurencingiausia ir dinamiškiausia žinių pagrindu augančia ekonomika pasaulyje, kurioje darni ekonominė plėtra būtų suderinta su didesniu ir geresnės kokybės užimtumu ir tvirtesne socialine sanglauda“[2]. Be ekonominės politikos, Lisabonos strategija buvo papildyta socialinės politikos ir aplinkosaugos sritimis. Užimtumo srityje Lisabonos strategija siekia maždaug 3% metinio ekonomikos augimo, taip pat iki 2010 m. siekia padidinti užimtumo lygį nuo esamo 61% vidurkio iki 70 %, sumažinti nedarbo lygį iki 7%, o dirbančiųjų moterų lygį padidinti nuo vidutiniškai 51% iki 60%.

2002 metais buvo pateikti pirmieji EUS rezultatai. Bendras ES užimtumo lygis išaugo nuo 62,4 % 1999 metais iki 64,2 % 2003 metais. Lisabonoje nustatytą 70% užimtumo tikslą pasiekė keturios valstybės narės: Danija, Olandija, Švedija ir Jungtinė Karalystė.  Kaip rodo 2002 m. ataskaitos duomenys, ilgalaikis nedarbas yra daugelio ES valstybių narių problema.  2002 m. 3% aktyvių ES gyventojų buvo bedarbiai mažiausiai 12 mėnesių. Europos strategijoje valstybių narių vyriausybės raginamos imtis aktyvių priemonių, kad visiems bedarbiams būtų pasiūlytos naujos galimybės (ypač profesiniu mokymu ar kvalifikacijos keitimu) prieš dvyliktą, o jaunimui – prieš šeštą bedarbystės mėnesį.

 

Atsižvelgiant į Lisabonos strategiją ir pirmąjį 2002 metų EUS įvertinimą, 2003 m. Europos komisijos patvirtintose „naujos kartos“ užimtumo gairėse nustatyti trys pagrindiniai prioritetai: visiškas užimtumas, darbo kokybės ir produktyvumo gerinimas bei sanglaudos ir socialinės integracijos stiprinimas. Darbo kokybės ir produktyvumo aspektas yra susijęs su ES sau keliamu konkurencingumo pasaulinėje rinkoje ir žinių pagrindu augančios ekonomikos tikslu, kuris gali būti pasiektas glaudžiu tarpinstituciniu bendradarbiavimu ir socialiniu dialogu. Kokybė yra daugiadimensinė sąvoka, išreiškianti tiek darbo specifiką, tiek bendrąsias darbo rinkos charakteristikas. Ji apima tokius veiksnius kaip vidinis darbo klimatas, įgūdžiai, mokymosi visą gyvenimą ir karjeros galimybės, lyčių lygybė, sveikata ir darbo sąlygų saugumas, paslankumas ir apsauga, priėjimas prie darbo rinkos, darbo organizavimas ir šeimos – darbo vaidmenų suderinimas, socialinis dialogas ir darbuotojo dalyvavimas priimant sprendimus, įvairovė ir nediskriminacinė politika.  Siekiant užtikrinti geresnę darbo kokybę, valstybės narės įsipareigojo padidinti investicijas žmogiškųjų išteklių, profesinio mokymo ir visą gyvenimą trunkančio mokymo srityse. Vienas iš dabartinių tikslų – pasiekti, kad iki 2010 m. ES būtų ne mažiau kaip 85% 22 metų amžiaus asmenų, turinčių aukštąjį išsilavinimą.

 

Socialinės sanglaudos stiprinimas susijęs su užimtumo ir nedarbo pasiskirstymo bei kokybės skirtumų mažinimu atskiruose regionuose ir atskiruose visuomenės socialiniuose sluoksniuose vykdant ekonomines ir socialines struktūrines reformas. 2003 m. lapkričio mėn. 15 Europos Sąjungos šalių 14,3 milijono europiečių buvo bedarbiai, t. y. 8 % viso aktyvių gyventojų skaičiaus. Naujose ES šalyse situacija yra dar blogesnė: vidutinis bedarbių skaičius 2004 m. siekė apie 13 %. Todėl reikalingos didesnės pastangos, siekiant socialinės sanglaudos Europos Sąjungoje. Tai yra ypač svarbu, nes nuo 2004 m. gegužės 1 d. naujos valstybės narės irgi visapusiškai dalyvaus, rengiant Europos užimtumo strategiją, kurios vienas iš svarbiausių aspektų ir yra socialinės sanglaudos stiprinimas[3].

 

Lisabonos procese ypatingas dėmesys buvo kreipiamas į vietinės ir regioninės dimensijos stiprinimą Europos užimtumo strategijoje. Vietos valdžios institucijoms buvo numatytas išskirtinis vaidmuo, rengiant vietines užimtumo strategijas ir veiksmų planus, skatinančius naujų darbo vietų kūrimą vietinėje darbo rinkoje.     

2003 m. Europos komisijos EUS rekomendacijose Lietuvai pažymima, kad užimtumas Lietuvoje didėja, tačiau vis dar gerokai atsilieka nuo ES vidurkio. Lietuva, kaip ir, beje, kitos Bendrijos narės turi atkreipti dėmesį į darbuotojų ir verslo įmonių adaptacijos didinimo veiksnius, nacionalinės darbo rinkos patrauklumo ir vienodų galimybių darbo rinkoje skatinimo priemones, efektyvesnes investicijas į žmogiškojo kapitalo plėtrą ir mokymąsi visą gyvenimą bei spartesnį reformų įgyvendinimą. Išskiriamas sąlyginai mažas užimtumo paslaugų sektoriuje lygis Lietuvoje, mokesčių našta mažiausias pajamas gaunantiems žmonėms bei poreikis efektyviau vykdyti aktyvią darbo rinkos politiką (pvz., įvairaus pobūdžio mokymo programų plėtrą, paramą, vykdant darbo paiešką, įskaitant geografinį mobilumą, viešųjų užimtumo paslaugų modernizavimą). Nors rekomendacijose atkreipiamas dėmesys į sąlyginai aukštą moterų ir pagyvenusių žmonių užimtumo lygį Lietuvoje, tačiau kliūčių dalinio užimtumo sistemai šalinimas dar labiau sustiprintų šių socialinių sluoksnių pozicijas ekonomikos sektoriuje.

                 

     Moterų užimtumas yra viena iš svarbiausių moterų ekonominės autonomijos ir visuomenės ekonominės gerovės prielaidų, todėl lyčių lygybės politika yra neatsiejama ES politikos dalis, taip pat vienas iš pagrindinių EUS prioritetų. Jos gairėse išdėstyti tikslai nurodo poreikį peržiūrėti lyčių lygybės rodiklius ir vykdyti lyčių aspekto integravimo politiką visuose lygmenyse.

 

     Ataskaitoje apie 1999-2000 Europos užimtumo strategiją Europos komisija pabrėžė faktą, kad vienodų sąlygų taikymas vyrams ir moterims yra ekonominė būtinybė ir kad ES šalių bendrasis nacionalinis produktas kasmet didėjo maždaug penktadaliu (2,3%.) dėl didesnio moterų dalyvavimo darbo rinkoje (Burneikienė et al 2002). Kaip buvo minėta, Lisabonos strategijoje siekiama iki 2010 m. padidinti moterų užimtumo lygį iki daugiau nei 60%. 2003 m. tik 4 valstybės narės – Danija, Olandija, Austrija ir Portugalija – pasiekė šį tikslą[4]. Išsamesnė ES užimtumo situacija lyčių aspektu aprašyta lygių galimybių poskyryje.

 

Moterų vaidmens darbo rinkoje stiprinimas yra viena iš pagrindinių EUS tikslų – ekonominio augimo ir lyčių lygybės – įgyvendinimo prielaidų. 2002 metų EUS vykdymo įvertinimo ataskaitoje teigiama, kad nepaisant ES gyventojų užimtumo lygio augimo, moterų užimtumo lygis išlieka sąlyginai mažas. Pagyvenusio amžiaus moterys, moterys imigrantės ar etninių mažumų atstovės susiduria su didelėmis kliūtimis patekti į darbo rinką. Didelė dalis šių moterų dirba žemos kvalifikacijos, menkai apmokamą ir nelegalų darbą, negarantuojantį saugių darbo sąlygų ir  socialinės apsaugos. Moterų padėtį darbo rinkoje apsunkina vertikalioji ir horizontalioji darbo rinkos segregacija, šeimos ir darbo vaidmenų suderinamumo problemos, nepakankama institucinė vaikų priežiūros pasiūla, normatyviniai lytiškumo aspektai.

 

Lyčių lygybės ekonomikos sektoriuje stiprinimas yra vienas iš pagrindinių 2001-2005 m.  Europos Bendrijos lyčių lygybės strategijos tikslų[5]. Joje pabrėžiama būtinybė stiprinti lyčių dimensiją EUS, taip pat paskirstant struktūrinių fondų lėšas kurti strategijas labiau apčiuopiamam lyčių aspekto integravimo modeliui fiskalinės, finansinės, ekonominės, švietimo, transporto, tyrimų ir socialinės politikos srityse.    

---