Naujų darbo vietų kūrimas reikalauja dinamiškų ir novatoriškų verslo plėtotės projektų bei patrauklių įdarbinimo sąlygų. EUS verslumo sritis (pakopa) plačiąja prasme apima įmonių steigimą ir valdymą, esančių įmonių plėtrą ir jų iniciatyvumo skatinimą, naujų darbo vietų kūrimo, tinklų tarp įmonių bei verslo ir vietinės valdžios partnerystės skatinimo priemones.  EUS verslo plėtotės srityje siekia sudaryti patrauklias sąlygas pradėti verslą, aprūpinant verslo kūrimo instrumentais, padėti identifikuoti bei ištirti naujas užimtumo plėtros galimybes miesto ir kaimo vietovėse, sudaryti patrauklų kontekstą naujų darbo vietų steigimui, palankesnės mokesčių sistemos diegimui.

Palankesnių verslo plėtros sąlygų kūrimas – tai svarbi naujų darbo vietų steigimo ir harmoningos socialinės raidos prielaida. EUS verslumo srityje daugiausia dėmesio skiriama palankesnių verslui sąlygų aprašymui, ypač pradedantiems verslą, verslo plėtros veiksniams bei užimtumo aptarnavimo sferoje plėtrai, taip pat mokesčių lengvatų ir subsidijų klausimams.  Atkreipiamas dėmesys ir į verslo įregistravimo bei licenzijavimo procedūrų sudėtingumą kai kuriose ES valstybėse. Europos komisijos 2003 metų rekomendacijose atskiroms Bendrijos šalims rekomenduojama supaprastinti verslo registravimo procedūras, plačiau pasinaudojant informacinių technologijų galimybėmis. Pvz., kai kurios šalys nustatė kiekybinius tikslus ir priemones, kaip dukart sumažinti įmonės registracijos procedūrai reikalingo laiko ir mokesčių sąnaudas (Ispanija, Portugalija) arba sumažinti bendrų biurokratinių administracinių procedūrų trukmę 25% nuo esamos įstatymais nustatytos procedūrų trukmės (Belgija, Portugalija). Kiti verslumo strategijos įgyvendinimo ES šalyse gerųjų praktikų pavyzdžiai aprašyti A priede.

 

Atlikus verslo plėtros sąlygų tyrimą[1] 2003-2004 m. Kauno mieste, paaiškėjo, kad biurokratinės procedūrinės kliūtys Kauno m. savivaldybėje (verslo įregistravimo, licenzijavimo, detaliųjų planų rengimo ir pan.) yra viena iš trijų pagrindinių kliūčių, kuri, verslininkų ir valstybės tarnautojų nuomone, stabdo verslo ir investicijų plėtrą mieste. Tyrimų autorių nuomone, biurokratijos mažinimas ir paslaugų verslui teikimo procesų optimizavimas turi tapti pagrindine žinia verslo bendruomenei ir piliečiams. Tik aktyviai to siekdama ir aiškiai deklaruodama savivaldybė gali suformuoti suinteresuoto ir dalykiško verslo partnerio įvaizdį. Kitos pagrindinės verslo plėtros kliūtys Lietuvoje, anot 2001 m. Lietuvos verslininkų apklausos duomenų, yra menka gyventojų perkamoji galia, dideli mokesčiai, apyvartinių lėšų trūkumas, sudėtingos kredito gavimo sąlygos, pradinio kapitalo stoka, smulkiam ir vidutiniam verslui paramą teikiančių institucijų trūkumas. Verslininkų nuomone, siekiant patrauklių verslo plėtros sąlygų Lietuvoje, labai svarbu apsibrėžti aiškius prioritetus ir krašto plėtros strategiją, spręsti nacionalinės, regioninės ir vietinės valdžios institucijų organizacines problemas, reformuoti mokesčių politiką, kurti verslo paramos ir investicijų skatinimo sistemą, formuoti patrauklų šalies įvaizdį bei skatinti glaudesnį bendradarbiavimą tarp valdžios, verslo, mokslo ir nevyriausybinių organizacijų. Šių kliūčių šalinimas, siekiant naujų darbo vietų kūrimo ir darnios ekonominės plėtros, yra vienas iš pagrindinių Lietuvos integracijos į ES iššūkių.

 

Lygiagrečiai su EUS Europos Sąjungos lygyje kuriamos ir kitos verslo plėtrą integruojančios strategijos. Tarp jų paminėtinos SLIM programa (Supaprastinta įstatymų leidyba vidaus rinkai), BEST procedūra, susijusi su gerųjų praktikų identifikavimu ir sklaida, daugiametės įmonių ir verslo programos, elektroninio verslo plėtros programos ir pan. EUS kontekste žymiai pagerėjo ES valstybių narių parama įsidarbinant. Nors įsidarbinimo lygis šiuo metu Europoje išlieka stabilus, jį lemia keletas tendencijų – siaurėjantis žemės ūkio ir besiplečiantis aptarnavimo sektorius. Kasmet vis daugiau investicijų skiriama verslo mokymams, kurie tampa nepertraukiamo mokymosi visą gyvenimą dalimi, taip pat socialinės ekonomikos, ypač tų paslaugų rėmimui, kurios padeda visuomenei profesinio tobulėjimo srityje.        

 

 2002 metų EUS įvertinimo ataskaitos verslumo sektoriuje išskiriamas poreikis plėtoti verslo kultūrą, ypač pabrėžiant jos trūkumą tarp moterų. Verslo sritis buvo ilgą laiką rezervuota vyrams, todėl, nepaisant moterų verslininkių skaičiaus augimo paskutiniame dešimtmetyje, jų skaičius Europoje, įskaitant Lietuvą, išlieka nedidelis, palyginti su vyrų verslininkų ir bendru moterų skaičiumi. Įvairių statistinių šaltinių duomenimis, vidutinis vyrų ir moterų naujai įsteigtų įmonių santykis ES šalyse apytiksliai yra 70% ir 30%[2]. Galima teigti, kad moterų kūrybiškumas ir verslo potencialas yra užslėptas ekonominio augimo ir naujų darbo vietų kūrimo šaltinis.

Net ir šiandien moters apmokamas darbas dažnai laikomas jos papildoma veikla, o pagrindinė energija, kaip manoma, turi būti investuota į adekvataus šeimos funkcionavimo užtikrinimą. Todėl, dirbdamos viešojoje sferoje ar plėtodamos savo verslą, moterys istoriškai užėmė ir tebeužima žemesnio lygio ir statuso pozicijas, kurios nėra aukštai vertinamos ir pripažįstamos. Tokia moterų padėtis dažnai siejama su jų natūraliosiomis ir „reikšmingų kitų“ suformuotomis savybėmis, kurios dažnai nėra tinkamos vadovaujančioms pozicijoms užimti. Sklandantys stereotipai formuoja įspūdį, kad moters pasiekimus profesinėje srityje riboja jų menki fiziniai, emociniai ir taktiniai gebėjimai, žemas pasitikėjimo savimi laipsnis, sėkmės baimė, menki organizacinio darbo ir sprendimų priėmimo gebėjimai, žemas motyvacijos laipsnis, priklausomybės poreikis, menkas verslo organizavimo normų išmanymas ir žemas verslo kultūros lygis. Verslo plėtojimas kaip nuolatinė kova ir, sėkmės atveju, pasiekimas darbo aplinkoje, pasireiškiantis kilimu karjeros laiptais, išaugusia asmens galia ir prestižu visuomenėje, priešingai nuo paprasto darbo, reikalauja sąlyginai didelio asmeninio įsipareigojimo, kuris, kaip manoma, labiau priimtinas vyrams nei moterims. Be to, manoma, kad nuosavas verslas dažnai užgožia dėmesį asmeniniam privačiam gyvenimui, dėl to jis dažniau siejamas su vyrais nei moterimis.

 

Lietuvos statistikos departamento kartu su LR ūkio ministerija 2001 m. atlikto smulkių ir vidutinių įmonių verslo sąlygų tyrimo duomenimis, moterų dalis tarp įmonių vadovų didėja. 2000 m. Lietuvoje moterų vadovių buvo vos 29,2%, o 2001 m. – jau 40%[3].

Duomenų šaltinis: Smulkus ir vidutinis verslas Lietuvoje ir Vidurio Europoje. 2002. Vilnius: Statistikos tyrimai

Absoliučiai visose amžiaus grupėse vyrų vadovų yra daugiau. Šis skirtumas itin ryškus 21–30 metų grupėje (1 pav.). Daugiausia verslo vadovių yra 31–50 amžiaus grupėse. Vyrų verslininkų vyraujantis amžius yra 21–40 metų. Moterų situacija  Lietuvoje ir senosiose ES šalyse 2002 metais buvo labai panaši. Visose amžiaus grupėse (25–39, 40–49, 50+) moterų verslininkių buvo  mažiau nei vyrų. Daugiausia moterų verslininkių senosiose ES šalyse buvo 50 ir daugiau metų amžiaus grupėje (5,5% visų to amžiaus dirbančių moterų). Šiek tiek mažiau – 4,5% verslininkių 40–49 amžiaus grupėje bei 3% – 25–39 metų amžiaus grupėje. Kaip matyti, dažniausiai moterys imasi verslo jau paauginusios vaikus, kuomet šeimos ir darbo vaidmenų konfliktas jau nėra toks stiprus.

Moterys labiau nei vyrai linkusios dirbti ne savo įsteigtoje įmonėje.
 

 

Duomenų šaltinis: Smulkus ir vidutinis verslas Lietuvoje ir Vidurio Europoje. 2002. Vilnius: Statistikos tyrimai

Vyrai yra gerokai aktyvesni steigiant naujas įmones, tačiau moterų padėtis pastaruosius keletą metų gerėja. 1997 m. tik 28,8% naujai įsteigtų įmonių vadovais buvo moterys, o 2001 m. šis skaičius išaugo iki 40% (žr. 2 pav.). Lietuvos verslininkės veiklą plėtoja dažniausiai šiose srityse: siuvimas, plaukų kirpimas, grožio salonai, maži restoranai ir kavinės, privatūs stomatologijos kabinetai ir privatūs gydytojų kabinetai, sporto klubai ir kt.

Kitose ES šalyse 2002 metais apie 30% moterų verslininkių dirbo mažmeninėje ir didmeninėje prekyboje, apie 13% – viešbučių–restoranų sektoriuje bei apie 12% – visuomeninių ir privačių paslaugų sektoriuje. Moterys labiau linkusios kurti mažas įmones. Apie 70% ES moterų verslininkių 2002 metais valdė mažesnes nei 5 darbuotojų įmones, 16% moterų – įmones, kuriose dirba 6–10 darbuotojų, 11% moterų – 11–49 darbuotojų turinčias įmones ir tik 2,5% valdė įmones, kuriose dirba daugiau nei 50 darbuotojų.

 

Didelės įtakos tiek verslo steigimui, tiek ir profesiniam vadovo įvaizdžiui turi verslininko išsilavinimas bei praktinė patirtis. Apžvelgus statistinius duomenis matyti, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad moterys negali vadovauti verslui (2002 m. aukštąjį išsilavinimą Lietuvoje turėjo 13,5% moterų ir 11,5% vyrų). Kaip matyti, moterų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, yra daugiau, tačiau tai negarantuoja joms geresnių nei vyrams karjeros galimybių. Europos Sąjungoje, 2002 metų duomenimis, 25–39 metų amžiaus moterų išsilavinimas taip pat buvo aukštesnis nei to paties amžiaus vyrų.

 

Kaip rodo kiti Lietuvoje atlikti moterų karjeros tyrimai  (Aidis 2003; Reingardienė 2004; Zdanevičius 2004), šeima yra vienas iš pagrindinių veiksnių, kuris diferencijuoja vyrų ir moterų karjeros specifiką. Santuoka vyrui dažniausiai yra privalumas saugumo, pastovumo, fizinio ir emocinio komforto prasme, o moteriai – priešingai, ji dažniausiai sukuria vaidmenų konfliktą. Verslo srityje vyrai turi pastovią jiems palankesnę galimybių struktūrą. Vyrai paprastai turi daugiau galimybių įsitvirtinti perspektyviausiuose ekonomikos sektoriuose, įgyti profesinės patirties jaunesniame amžiuje nei moterys ar dirbti ilgesnę darbo dieną. Moterų pasitraukimas iš darbo rinkos, kad ir trumpam laikotarpiui, vėliau apsunkina jos grįžimą į karjeros kelią. Jos turi mažiau alternatyvių galimybių (nesėkmės, siekiant išsilavinimo ar bandant įsitvirtinti darbo rinkoje, dažnai tampa pagrindu kurti šeimą), be to, nors ir teisiškai vyrai ir moterys turi vienodas galimybes visuomenėje, praktiškai tos galimybės nėra įgyvendintos. Šiame kontekste kitos alternatyvos (pvz., šeimos kūrimas) vėlgi gali atrodyti moteriai patrauklesnės.

 

Tyrimai parodė, kad tiek vyrai, tiek moterys, pradėdami ar plėtodami verslą, susiduria su daugybe sunkumų, tačiau dažniausiai jie yra reikšmingesni moterims verslininkėms. Tai lemia verslo aplinka, verslo rūšių ir sričių pasirinkimo ribotumas, informacijos prieinamumo, kontaktų trūkumo, lyčių diskriminacijos ir stereotipų, vaikų priežiūros įstaigų trūkumas, šeimos ir verslo suderinamumo problemos, vyrų ir moterų  požiūrio į verslą skirtumai.

Europos Sąjungos šalys, pripažindamos moterų verslo skatinimo svarbą, pastaraisiais metais įgyvendino įvairias iniciatyvas šioje srityje. 2001 m. Europos komisijos įmonių Generalinis direktoratas, skatindamas moterų verslą, pradėjo vykdyti projektą „Geriausias projektas“. Jo tikslas – surinkti sėkmingus moterų verslo skatinimo pavyzdžius, priemones ir su jais supažindinti visas ES šalis. Vykdant minėtą projektą,  parengtas leidinys „Gerosios moterų verslo praktikos“[4] , „Veiksmų ir priemonių moterų verslininkystei remti įvertinimo vadovas“[5], sukurta moterų verslo duomenų bazė[6] anglų kalba. Šie leidiniai supažindina su konkrečia veikla ir paramos priemonėmis, kurios taikomos Europos Sąjungoje ir kitose šalyse skatinant moterų verslą ypatingą dėmesį skiriant verslo pradžiai, finansavimo, mokymo, informacijos, konsultacijų, informacinių technologijų panaudojimo sritims[7].  Dar kitaip ši parama įvardijama kaip „pozityvios diskriminacijos“ priemonės, kurių tikslas skatinti mažiau atstovaujamos lyties atstovų, dažniausiai moterų, profesinę veiklą.

 

Kaip viena iš pozityviųjų verslumo skatinimo iniciatyvų Lietuvoje yra LR vyriausybės remiama paslaugų verslui įstaigų tinklo plėtra. Šį tinklą sudaro verslo informacijos centrai ir verslo inkubatoriai[8]. Moterų verslumą skatina daugiausia dirba moterų nevyriausybinės organizacijos, pvz., moterų užimtumo informacijos centrai[9].     

---