Lygių galimybių aspektas yra vienas iš pagrindinių žmogaus teisių ir ES politikos principų. Lygių galimybių standartai yra tiek pirminės, tiek antrinės ES teisės dalis, įtvirtinta ES sutartyse ir direktyvose, kurios perkeltos į ES šalių narių teisės aktus. 1997 m. Amsterdamo sutarties 13 straipsnis įgalioja Ministrų Tarybą imtis „atitinkamų veiksmų“, kovojant su diskriminacija dėl lyties, rasės ar etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, negalės, amžiaus ar seksualinės orientacijos.

 

Pagrindinės EUS lygių galimybių politikos gairės:

·        lyčių skirtumų įveikimas,

·        šeimos gyvenimo ir darbo suderinimas,

·        (re)integracijos į darbo rinką palengvinimas,

·        parama įvairių socialinės atskirties grupių integracijai į darbo rinką. 

 

Jos formuluojamos atsižvelgiant į esamą situaciją užimtumo srityje, kuri, nors ir tendencingai, gerėja kiekybine prasme, tačiau vis dar išlieka pakankamai diskriminuojanti. 2002 m. moterų užimtumo senosiose ES valstybėse narėse lygis šiek tiek padidėjo nuo 55% iki 55,6%, sumažindamas lyčių užimtumo skirtumą iki 17,2%. Didžiausi lyčių skirtumai (daugiau kaip 20% užimtumo ir 5% nedarbo srityse) fiksuojami Ispanijoje, Graikijoje ir Italijoje. 2003 m. lapkričio mėn. 15 ES valstybių moterų nedarbo lygis buvo 8,9% , o vyrų – 7,3% (Lietuvoje atitinkamai 12,2% ir 12,7%). 2001 m. viena iš šešių 25–54 metų ES moterų negalėjo dirbti dėl savo šeimyninių įsipareigojimų.

 

Nuo 1998 m. moterų ir vyrų pajamų skirtumas išlieka aukštas ir mažai pakitęs – 16%, ypač privačiame sektoriuje – 21% (valstybiniame sektoriuje – 12%). 2002 m. didžiausi pajamų skirtumai – daugiau kaip 20% – egzistavo Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Olandijoje (Lietuvoje – 19%). Net aštuoniose senosiose  ES šalyse pajamų skirtumas viršija 20% privačiame sektoriuje. Lyčių pajamų skirtumus lemia ir tai, kad didelė dalis moterų dirba dalinio užimtumo sektoriuje[1].

 

Darbo organizavimas yra taip pat svarbi lygių galimybių dimensija. Beveik trečdalis dirbančiųjų moterų, lyginant su mažiau nei 5% vyrų, dirba dalinio užimtumo sektoriuje. Iš jų dar trečdalis pasirinko dalinį užimtumą dėl vaikų ir kitų šeimos narių priežiūros įsipareigojimų. Svarstant motinystės įtaką moterų užimtumui, vaikų priežiūra tampa ypač aktualiu klausimu.

    

2004 metų EUS gairėse nurodoma, kad ES valstybės narės, naudodamos integruotą požiūrį, jungiantį lyčių aspekto integravimo politinius veiksmus, turės skatinti moteris dalyvauti darbo rinkoje ir siekti iki 2010 m. žymiai sumažinti vyrų ir moterų užimtumo, nedarbo ir pajamų  skirtumus. Pirma, lyčių pajamų skirtumus didina lyčių segregacija dalinio užimtumo sistemoje. Tai kelia didesnį rūpestį toms šalims, kuriose moterų dalis dalinio užimtumo sistemoje yra ypač didelė. Antra, lyčių pajamų skirtumai susiję ir su lyčių segregacija darbo rinkoje, todėl institucinės darbo rinkos desegregacijos reformos tampa žymiai konkretesniu nei anksčiau ES šalių politiniu prioritetu (jų taikomos priemonės dažniausiai nukreiptos į profesinį pasirinkimą, skatina merginas įžengti į technologinį sektorių ir priartinti jas prie šiuolaikinių technologijų). Deja, pastaruoju metu daugelyje ES narių  lyčių darbo segregacija tik didėja, o politinės priemonės jos sprendimui yra akivaizdžiai nepakankamos. Tai ypač aktualu toms šalims, kuriose moterų ekonominio aktyvumo tempai didėja (Ispanija, Airija, Liuksemburgas ir Austrija).

     

Siekiant sumažinti pajamų skirtumus, žymiai reikšmingesnių politinių priemonių, aktyviau įtraukiant ir socialinius partnerius, jau ėmėsi Skandinavijos šalys, taip pat Airija, Belgija, Prancūzija, Liuksemburgas ir Ispanija (bandoma vykdyti nuoseklią ir nuolatinę pajamų statistikos analizę, diegti darbo įvertinimo sistemas, rengti įmonių darbo vadovus, dalintis gerųjų praktikų pavyzdžiais ir pan.). Šiuo atžvilgiu socialinių partnerių vaidmuo yra ypač svarbus. Deja, dauguma veiksmų dažnai yra fragmentiški, ypatingai tose šalyse, kuriose pajamų skirtumai yra didžiausi.  

  Lyčių skirtumų pajamų sektoriuje eliminavimas pareikalaus didelės politinės valios, atsakingo tuos skirtumus lemiančių veiksnių tyrimo, įskaitant segregaciją sektoriuose ir profesijose, mokymą ir lavinimą, darbo vietų klasifikacijas ir užmokesčio sistemą, taip pat institucinių reformų, visuomenės sąmoningumo ugdymo ir procedūrų skaidrumo.

 

EUS lygių galimybių srityje ypatingas dėmesys skiriamas darbo ir asmeninio gyvenimo suderinimui, ypač plečiant vaikų ir kitų globotinių institucinės priežiūros galimybes, taip pat skatinant dalijimąsi šeimos ir profesinėmis atsakomybėmis, teikiant paramą darbo rinką palikusių vyrų ir moterų reintegracijai, vystant lankstesnes ir efektyvesnes darbo organizavimo formas bei paramos priemones.  Šiuo metu darbo ir šeimos suderinamumo politika (reconciliation policy) yra matoma kaip vienintelis kelias, siekiant mažinti aukščiau aprašytas lyčių nelygybės apraiškas. Politinės gairės šiuo atveju pirmiausia priklausys nuo to, kaip ši problema ir jos priežastys bus apibrėžiamos nacionaliniame kontekste. Kai kuriose šalyse vaidmenų suderinamumas yra suvokiamas kaip moters problema, todėl nenuostabu, kad dauguma priemonių nukreipiama į moters įsipareigojimų šeimoje ir profesinėje srityje palengvinimą, kitos šalys pripažįsta poreikį reformuoti tėvystės institutą ir suaktyvinti vyro/tėvo vaidmenį privačioje namų sferoje (dažniausiai peržiūrint vaikų priežiūros įstatymus ir skatinant vyrus dažniau pasinaudoti tokia galimybe). Šiuo metu vis didėjantis moterų užimtumo procentinis rodiklis dar jokiu būdu nereiškia, kad tokiais pat tempais didėja ir vyrų atsakomybė už vaikų priežiūrą ir namų ūkio darbus. ES socialinė politika nenumato priemonių užtikrinti vienodą tėvų dalyvavimą prižiūrint vaikus ar priversti juos prisiimti vienodą atsakomybę, atsižvelgiant į nevienodą laiko ir pajamų pasiskirstymą.

   

Vaikų priežiūra yra prioritetinė sritis praktiškai visose ES valstybėse narėse, nors, kaip buvo minėta, dėmesio objektas ir politinės ambicijos skiriasi. Lisabonos strategijoje nustatytą tikslą iki 2010 m. sudaryti sąlygas 33% vaikų iki 3 m. amžiaus naudotis institucinės priežiūros paslaugomis jau pasiekė Švedija, Danija ir Belgija (Flandrija), o prie tikslo – teikti priežiūros paslaugas 90% vaikų nuo 3 m. iki ikimokyklinio amžiaus – dar tik iš lėto judama. Daug kritikos susilaukia tai, kad dauguma šalių nesprendžia vaikų užklasinės priežiūros problemų, kurios gali tapti kliūtimis moterims profesinėje srityje. Dar kitos šalys kritikuojamos dėl per mažo dėmesio vaikų priežiūros paslaugų plėtros ir darbo rinkos poreikių analizei, paslaugų kokybės ar jų prieinamumo gerinimui, kitų šeimos narių priežiūros iniciatyvoms. Šioje srityje lyčių aspekto integravimo politika išlieka silpna ir nesistemiška (išskyrus Švediją), iš esmės nevykdomi egzistuojančių sistemų ir naujų politinių iniciatyvų poveikio moterims ir vyrams vertinimai (išskyrus Airiją).

 

Apibendrinus pagrindines lyčių nelygybės problemas užimtumo sektoriuje galima teigti, kad darbo rinka išlieka aiškiai lyčių požiūriu segreguota tiek horizontaliuoju, tiek ir vertikaliuoju principu. Vyrų ir moterų pajamos už vienodos vertės darbą skiriasi, moterys dominuoja mažiausiai apmokamuose ir karjeros prasme nepalankiausiuose ekonomikos sektoriuose, daugelis jų priverstos rinktis dalinį užimtumą ir atitinkamai finansinę priklausomybę šeimoje, spręsti šeimos ir darbo įsipareigojimų dilemas, moterys taip pat sudaro didesnę nei vyrai dalį neformalios ekonomikos sferoje. Moterų santykis su šiuolaikinėmis aukštosiomis technologijomis irgi nėra joms palankus. Vyrai užima 2/3 aukštai kvalifikuotų darbo vietų aukščiausių technologijų  srityje. Mažai pasiūlymų ir iniciatyvų buvo pateikta, siekiant išvengti šių skirtumų naujausių technologijų diegimo procese ar skatinant moterų užimtumo galimybes visuomenės informavimo srityse. 

      

Kaip rodo ES šalyse, įskaitant Lietuvą,  atliktų kokybinių tyrimų ir viešosios nuomonės apklausų rezultatai, moterims yra pakankamai sunku patekti į darbo vietas, kurias tradiciškai užima vyrai[2]. Net jei moterims ir pasiseka užimti „vyriškas“ darbo vietas, jos dažnai priverstos arba performuoti savo darbo metodiką, arba dirbti nuolatiniame konflikte ir/ar galų gale palikti darbo vietą dėl pervargimo, susijusio su nuolatinių lyčių santykių dilemų sprendimu. Tokie santykiai rodo, kad svarbūs būtų įstatymai, kurie numatytų sankcijas už bet kokio pobūdžio diskriminacinę elgseną ir gintų nukentėjusiuosius šiose situacijose bei numatytų pozityvios diskriminacijos priemones, siekiant „vyriškų“ ir „moteriškų“ sektorių bei darbo vietų desegregacijos. 

 

    Kad ir kaip ten būtų, EUS lygių galimybių integravimo strategija pakoregavo lyčių politikos raidą daugelyje ES šalių. Ignoruojant tam tikrus situacinius skirtumus, senąsias ES valstybes galima apibendrinti tokiom kategorijom:

· ES valstybės narės, kurios išsaugojo lyčių lygių galimybių politikos tradiciją ir sėkmingai adaptavo EUS gaires. Danijoje, Suomijoje, Švedijoje lyčių aspekto integravimo politika sėkmingai plečiama, tobulinama ir stiprinama.
· ES valstybės narės, kurios perorientavo lyčių lygybės politiką pagal EUS ir darė įtaką šios strategijos gairėms. Kai kurios iš jų siekia likviduoti lyčių skirtumus darbo rinkoje pagal anksčiau nustatytus adaptacijos metodus (Olandija, Portugalija, Islandija, Austrija ir Jungtinė Karalystė), dar kitos šalys siekia lyčių lygybės, pradėdamos lyčių aspekto integravimo politiką įvairiuose politiniuose lygmenyse (Belgija, Vokietija, Prancūzija).
·  ES valstybės narės, kurios susiduria su dideliais politiniais ir sociokultūriniais sunkumais, vykdydamos lyčių lygybės politiką (Liuksemburgas, Graikija, Ispanija). Naujoms Struktūrinių fondų programoms, ypač Graikijoje ir Italijoje, susijusioms su lyčių aspekto integravimo politikos sunkumais, skiriamas išskirtinis dėmesys.          

---