Lyčių nelygybės modelius lemia ne vien tik ideologinės priežastys, bet taip pat ir gerovės valstybės struktūra bei socialinės apsaugos sistema. Valstybės intervencija yra viena iš pagrindinių socialinės nelygybės prielaidų. Kalbėdama apie valstybės vaidmenį, Mósesdóttir (2001) pateikia pavyzdį, kaip viešojo sektoriaus „susitraukimas“ sužlugdė solidarumo politiką Švedijoje bei paaštrino lyčių antagonizmą, tarpgeneracinius ir etninius konfliktus. Gerovės valstybės vaidmuo (pvz., institucinė globa) įvairiose šalyse yra veikiamas ten dominuojančių nuostatų apie lyčių vaidmenis visuomenėje ir kartu dar labiau sustiprina tuos įsitikinimus.

 

Siekiant palengvinti moterų integraciją į darbo rinką bei sudaryti palankesnį kontekstą šeimos ir darbo vaidmenų suderinimui, ES šalyse vykdomos trejopo pobūdžio institucinės reformos, kurios toliau bus trumpai pristatytos: vykdoma viešosios priežiūros paslaugų infrastruktūros plėtra, diegiami paslankesni vaikų priežiūros atostogų modeliai, vykdoma naujų darbo laiko alternatyvų paieška. Pozityviausias šių institucinių permainų simptomas yra tai, kad pagaliau šeimos ir darbo vaidmenų derinimo politikos objektu tampa ne tik moterys, bet ir vyrai.

 

Viešųjų priežiūros paslaugų tinklo plėtra yra vienas iš sėkmingiausių lyčių lygybės projektų Šiaurės šalyse. Ne veltui šių šalių nacionalinėse užimtumo strategijose ypatingas dėmesys skiriamas šios infrastruktūros, kuri palengvina šeimos ir darbo vaidmenų suderinamumą, plėtrai. Šios problemos sprendimas aktualus ir kitose šalyse, pvz., Olandijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir Liuksemburge vaikų ir pagyvenusių žmonių priežiūros paslaugos neatitinka visuomenės poreikių nei kiekybės, nei kokybės prasme. Dėmesys šeimos ir profesinio gyvenimo derinimo priemonėms (reconciliation policy) yra vienas iš pagrindinių Europos lyčių aspekto integravimo politikos prioritetų.  Iš kitos pusės, lyčių aspekto integravimas nacionalinėse užimtumo strategijose sukuria naujas grėsmes. Jaunesnės kartos atstovai ES šalyse vis dažniau prioritetą teikia visiškam užimtumui arba dvigubo šeimos maitintojo modeliui. Nepakankama institucinės priežiūros sistema daro tiesioginę įtaką gimstamumo rodikliams, ypač Pietų ir Centrinės Europos šalyse (pvz., Ispanijoje gimstamumo rodikliai yra žemiausi pasaulyje).

 

Nepaisant ES lygių galimybių politikos teikiamų privalumų priežiūros paslaugų plėtrai, ji dažnai kritikuojama dėl ydingos lygybės sampratos. Šioje lygybės strategijoje tradicinis vyriško vaidmens modelis laikomas norma, o paslaugų plėtra, kaip manoma, turėtų palengvinti moterims pritapti prie šį modelį reprezentuojančios tvarkos. Tačiau lyčių  aspekto integravimo strategijos tikslas – ne tik užtikrinti vienodas moterų ir vyrų galimybes socialiai pripažintose ir vertinamose veiklos sferose, bet taip pat peržiūrėti androcentriškus tos socialinės vertės apibrėžties ir matavimo kriterijus (Fraser 1994). Ši strategija, be to, kritikuojama dėl iš anksto neįvertintų ateities socialinės apsaugos sistemos finansavimo problemų, turint galvoje ženklius gimstamumo mažėjimo rodiklius bei dvigubo šeimos maitintojo modelio sukuriamų stresų bei darbo krūvio problemų (Lehto 2001). Šeimos ir profesinio gyvenimo dilemos turėtų būti iš esmės peržiūrėtos. Tačiau vien moterų užimtumo rodiklių pagerinimas, laikantis šiandieninių EUS gairių, yra trumparegiškas požiūris, ilgainiui galintis sukurti dar didesnes grėsmes visuomenei.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                   

Vokietijos ir Austrijos nacionalinėse užimtumo strategijose didelis dėmesys skiriamas paslankių vaikų priežiūros atostogų modelių plėtrai, atsižvelgiant į šių valstybių socialinės gerovės sistemos ir tradicinės šeimos santykį. Priklausomai nuo kvalifikacijos, mažamečius vaikus auginančios moterys paprastai trumpam pasitraukia iš darbo rinkos ir grįžta tik paauginusios vaikus. Aukštos kvalifikacijos moterims trumpos karjeros pertraukos iš esmės nesutrikdo jų profesinio gyvenimo ritmo, o žemesnės kvalifikacijos moterys dažniausiai pasitraukia iš darbo rinkos ilgesniam laikui, taip vėliau susidurdamos su rimtomis reintegracijos į darbo rinką problemomis. Todėl šiose šalyse didelis dėmesys skiriamas paieškai tokios programos, kuri užtikrintų, kad vaikus prižiūrintys šeimos nariai pasitrauktų ir grįžtų  į darbo rinką nepraradę socialinės apsaugos garantijų ir kvalifikacijos. 

           

 Dar kitų ES šalių instituciniai sprendimai yra susiję su paslankesnių darbo organizavimo ir naujų darbo laiko alternatyvų paieška. Šioje srityje labiausiai pažengusios Šiaurės šalys. Vokietijoje, Liuksemburge, Jungtinėje Karalystėje, Olandijoje taip pat paplitęs moterų dalinis užimtumas, tačiau skirtingos sąlygos įvairiose šalyse lemia įvairias jo organizavimo ir turinio formas. Pvz., ES darbo rinkos analitikų nuomone, dalinis užimtumas Jungtinėje Karalystėje yra daugiau darbo jėgos valdymo strategijų, o ne lygių galimybių politikos rezultatas (Fraser 1994). Ši užimtumo forma Jungtinėje Karalystėje yra labiau paplitusi žemos kvalifikacijos darbo vietose, taigi dažniausiai tarp moterų, kurios renkasi šią alternatyvą nesavanorišku pagrindu. Olandijoje, priešingai, savanoriškas dalinis moterų užimtumas yra viena iš politinės strategijos gairių, siekiant didesnio moterų užimtumo ir jų integracijos į darbo rinką, kartu užtikrinant joms patrauklias socialinės apsaugos garantijas. Nepaisant šių privalumų, pripažįstama, kad dalinis užimtumas  vis dėlto neišsprendžia moterų ekonominės priklausomybės arba lyčių pajamų, atsakomybės ir galios nelygybės  problemos, todėl Olandijoje pajamų nelygybę siūloma spręsti pagal kombinuotos atsakomybės scenarijų, kuris pamažu transformuotų šios šalies lyčių tvarką į dvigubo šeimos maitintojo/dvigubo šeimos globėjo modelį (Schippers 2001). 

  

Be aukščiau pristatytų politinių sprendimų šeimos ir profesinio gyvenimo vaidmenų derinimo srityje, daugelyje ES senųjų ir naujųjų šalių taip pat taikomos pozityviosios diskriminacijos priemonės, siekiant palengvinti moterų integraciją į darbo rinką ir sustiprinti darbo ieškančiųjų darbingumo garantijas. Šių priemonių poreikį lemia hegemoninis patriarchalinis kontekstas, kuriame lyčių socialinė tvarka istoriškai buvo organizuojama viešo/privataus dichotomijos principu, padalijusiu žmonijos egzistenciją į vyro viešumą ir moters privatumą, lyties pagrindu supriešinusiu erdves, veiklos sferas ir sąveikos tipus. Šis principas atsispindi užimtumo ir mokesčių politikos bei socialinės apsaugos sistemos ideologinėse prielaidose ir struktūrose, kurios daugeliu atveju tik dar labiau sustiprina lyčių stereotipus ir slopina moteriškas ambicijas viešojoje sferoje. Šią situaciją bandoma spręsti įvairiomis politinėmis priemonėmis, tačiau, vėlgi, dėmesys problemos simptomams dažnai užgožia problemos priežasčių sprendimą iš esmės.

 

Dar kitos pozityviosios diskriminacijos priemonės yra daugiau susijusios ne su moterų integracija į darbo rinką, bet su lyčių desegregacija darbo rinkoje. Pvz., Ispanijoje, Prancūzijoje, Liuksemburge ir kitose šalyse verslo įmonėms siūlomos tam tikros finansinės nuolaidos, jeigu jos priima į darbą mažiau tame sektoriuje atstovaujamos lyties atstovus ir taip bando griauti „vyriškų“/ „moteriškų“ profesijų dichotomiją. Šiaurės šalyse sėkmingiau nei kitose šalyse įgyvendinami lyčių desegregacijos projektai, tik čia daugiau dėmesio skiriama lyčių nelygybės ideologinių veiksnių analizei, kartu bandomas keisti politikų, darbdavių ir visuomenės požiūris į tradicinius lyčių vaidmenis visuomenėje.