Atsižvelgiant į aukščiau aptartus veiksnius, įvairių ES šalių lyčių aspekto integravimo strategijose užimtumo srityje numatyti skirtingi nacionaliniai prioritetai. Vienose šalyse jie susiję su moterų politinių galių stiprinimu (pvz., Šiaurės šalyse), kitose – struktūrų mobilizavimo strategija (Vokietija, Austrija, Olandija), dar kitose – kuriami tam tikri instrumentai, tačiau konkrečių reformų lyčių desegregacijos darbo rinkoje klausimais nepasiūloma (Prancūzija, Liuksemburgas), diegiamos pozityvios diskriminacijos priemonės  (Jungtinė Karalystė, Ispanija), vykdomos konkrečių veiksmų programos (Italija, Graikija)[1].

 

Šiaurės šalyse lyčių aspekto integravimo strategijos metodologija pakankamai sėkmingai įgyvendinama nuo pat jos sukūrimo pradžios, o pastaruoju metu didžiausias dėmesys kreipiamas į ideologinius ir kultūrinius nelygybės aspektus bei subalansuotų sprendimų visose aukščiau aptartose srityse paieškas. Aktyvus moterų socialinis judėjimas šiose šalyse plačiai atstovauja moterims, priimant politinius sprendimus bei reorganizuojant ankstesnius lyčių politikos projektus. Vienas iš pagrindinių judėjimo tikslų – keisti patriarchalinį visuomenės mąstymą, tuo būdu ir lyčių galios santykius bei vaidmenis, suaktyvinti vyrų domėjimąsi ir vaidmenį lyčių lygybės projektuose. Nuoseklios politinės veiklos ir valios dėka šios šalys ir toliau stiprina savo pozicijas lyčių aspekto integravimo stebėsenos ir politinių sprendimų poveikio lytims tyrimų srityje. Užimtumo sektoriuje bandoma priartėti prie „lokalių“ nelygybės atvejų, į įvairias problemas žiūrėti kompleksiškai ir labiau specializuotai. 

                

Kontinentinių Europos šalių (Vokietijos, Austrijos, Olandijos) lyčių politikoje iš esmės vyrauja organizacinis požiūris į lyčių segregacijos darbo rinkoje mažinimą. Šiam tikslui pasiekti valstybė peržiūri šeimos ir darbo rinkos organizavimo pagrindus, bando kurti šeimai palankesnes darbo rinkos organizacines struktūras. Pastaruoju metu šiose šalyse kuriamos vis naujos struktūros lyčių aspekto strategijos įgyvendinimui, eksperimentuojami įvairūs politikos monitoringo, kontrolės ir vertinimo mechanizmai. Pvz., Austrijos valdžios struktūrose samdomi lyčių ekspertai, kurie „prižiūri“ strategijos įgyvendinimo procesą, Vokietijoje, kaip ir, beje, Lietuvoje, sukurta tarpministerinė darbo grupė, atsakinga už lyčių lygių galimybių politikos įgyvendinimą šalyje. Vis dėlto sąlyginai mažai dėmesio skiriama ideologinių ir kultūrinių lyčių nelygybės priežasčių analizei, kurios priverstų visuomenę permąstyti „natūralia“ laikomos lyčių tvarkos standartus, o ilgainiui užkirstų kelią įvairioms seksistinėms ir diskriminacinėms praktikoms. 

              

Dar kitose šalyse (Prancūzija, Liuksemburgas, Lietuva) lyčių nelygybę darbo rinkoje bandoma spręsti, pasitelkiant įvairius lyčių aspekto integravimo strategijos instrumentus, tačiau užimtumo srityje jokių konkrečių priemonių nepasiūloma. Pvz., Prancūzijoje ši strategija įgyvendinama, pasitelkiant sociologines ir politines priemones, t.y. kaupiama lyčių statistika, moterys skatinamos aktyviau dalyvauti politikoje ar kuriama „lygybės patarėjų“ struktūra, tačiau šios priemonės pačios savaime dar nėra pakankamos spręsti lyčių nelygybei darbo rinkoje. Kaip teigia Lemière and Silvera (2001), pirmiausia reikia visuomenę informuoti apie konkrečias darbo rinkos problemas, ieškoti konkrečių į darbo rinką orientuotų priemonių ir kurti šeimai draugišką darbo aplinką. Nors ir pripažįstama, kad moters vaidmuo ekonomikoje yra reikšmingas, tačiau jokia transformacija šioje srityje Prancūzijoje, kaip ir, beje, Lietuvoje, iš esmės nevyksta. Moterų politinis dalyvavimas išlieka mažas, darbdaviai ir  darbuotojai bei jų interesams atstovaujančios organizacijos mažai domisi lygybės klausimais.

                 

Galima išskirti ir dar vieną šalių grupę, kuriose aktyvus pilietinis judėjimas bei kitos visuomenės struktūros siūlo pažangius strateginių veiksmų projektus, tačiau šiose šalyse trūksta adekvataus teisinio pagrindo lyčių lygybei realizuoti (pvz., Jungtinėje Karalystėje ir iš dalies Ispanijoje). Todėl šiose šalyse vyrauja institucinis požiūris į moterų darbingumo potencialo stiprinimą, aktyviai kovojama dėl vienodų sąlygų ir vienodų galimybių vyrams ir moterims taikymo darbo rinkoje, kurios užtikrintų pasekmių lygybę (pasitelkiant pozityvios diskriminacijos priemones). Tokia strategija turi pozityvų poveikį, nes valstybė priversta užtikrinti bent minimalias žmogaus teises ir vykdyti savo įsipareigojimus, be to, ir lyčių klausimai viešame diskurse įgauna kitokią reikšmę. Tačiau, iš kitos pusės, reikalavimai įteisinti pozityvios diskriminacijos priemones dažnai paremti ekonominiais argumentais apie moterų, kaip „pridėtinės darbo jėgos“, poreikį ekonomikos funkcionavimui. Taip dar labiau sustiprinamas moters antrarūšis statusas ir jos „pridėtinė“ vertė visuomenėje.  Dar viena iš šio tipo strategijos silpnybių Jungtinėje Karalystėje susijusi su darbo nesaugumu ir netipiško užimtumo formomis, kurie turi didžiausią neigiamą poveikį moterims. Kaip jau buvo minėta, dalinio užimtumo sistemos plėtra šioje šalyje greičiau tenkina verslo įmonių asmeninius interesus ir turi mažai bendro su darbo ir šeimos funkcionavimo derinimu. 

               

---