Vilana Pilinkaitė-Sotirovič

 

 

 

 

Kiekvienas individas gimsta tam tikroje kultūrinėje bendruomenėje, kur nuo pat vaikystės išmoksta kalbą, papročių, elgesio būdų ir perima tos bendruomenės vertybių sistemą.  Vakai iš tėvų ir mokytojų gauna “geriausius” patarimus, kaip  sėkmingai pritapti jų pačių visuomenėje, kur aiškiai apibrėžta, kas yra gerai ir kas blogai, kas teisinga ir neteisinga, kas priimtina ir kas nepriimtina. Taigi vos gimus patenkame į tam tikrą kolektyvinio proto programavimo procesą, kuris suteikia asmeniui priklausomumo jausmą vienai bendruomenei ir leidžia atskirti kitas žmonių grupes (etnines, rasines, religines, amžiaus, lyties ir kt.). Kultūra išreiškia žmogaus pasaulėžiūrą ir pasaulėvaizdį (kultūriniai akiniai). Įdiegtos ir išmoktos “tautinės” arba tos grupės, kuriai priklausome, nuostatos tampa įsitikinimų pagrindu ir jų sunku nepaisyti. Tokios nuo vaikystės įdiegtos dominuojančios tautinės kultūros vertybės sąlygoja konkrečios tautos žmonių pasaulėžiūrą ir pasaulėvaizdį. Prigimtinės vertybės (pagarba, mandagumas, etika ir pan)  yra būdingos visoms kultūroms, tačiau kaip jos išreiškiamos – tai jau kultūros padarinys.

Pavyzdžiui: būti mandagiam, atrodo visoms kultūroms priimtina ir puoselėjama vertybė, tačiau skirtingos kultūros  skirtingai suvokia ir išreiškia mandagumą:

 

 

Bendraudami su savo tėvynainias paprastai įsitikinama, kad kuo tiksliau laikomasi savo visuomenės taisyklių, tuo esame populiaresni. Priklausomumo jausmas bendruomenei padeda formuotis asmens identitetui, kurį sudaro tokios pagrindinės ir tarpusavyje susijusios kategorijos: etniškumas, lytis, šeimos nario statusas, pilietybė, religinis priklausomumas, profesija ir kt.

 

 

 

Etniškumas, nors nevisada yra identifikuojama kaip pagrindinė identiteto kategorija ir gal dažniau apibūdinama kaip nesvarbi saviidientifikacijai, tačiau kasdieniame gyvenime jis veikia, kai reikia spręsti tokius klausimus, į kurį darželį ar mokyklą leisime savo vaikus, kokius pasirenkame draugus, kaip konkuruosime ekonomikoje, kuo pasikliausime ieškant darbo ar saugiai jaučiuosi šioje visuomenėje?

Sociologai, nagrinėdami etniškumo procesus, pažymi, kad lietuvių visuomenė yra pakankamai uždara. Lietuviai dažnai teigia, jog atpažįsta kitataučius pagal išvaizdą, kalbos akcentą ir pavardę. Rodos, antropologiniai skirtumai kitataučių  atpažinimui nėra esminiai, nes rusai, lenkai, baltarusiai ir daugelis kitų tautų atstovų atrnopologiškai yra panašūs. Kitataučių išorė atpažįstama iš apsirengimo, makijažo, elgesio manierų ir pan. Kalba, o tiksliau kalbinis akcentas, turi didelę reikšmę  kitataučių atpažinimui. Šiuo metu televizijoje formuojami tautinių mažumų atstovus pašiepiantys personažai, kurie ypatingai pabrėžia kalbinį akcentą. Jeigu sovietmečiu bet kuris užsienietis ar kitatautis kalbantis lietuviškai, kad ir su akcentu, buvo laikomas pagarbos vertu objektu, tai šiuo metu kalbinis akcentas tampa pajuokos objektu. Tai neigiamai veikia etninių mažumų individų savijautą, kurie vengia kalbėti viešai, nes nėra įsitikinę, kad puikiai moka lietuvių kalbą. Valstybinės kalbos gebėjimų trūkumas kitataučių tarpe rodo jų galimas segregacijos apraiškas bei silpnus socialinius kontaktus su daugumos grupe. Pavardė yra dar vienas išorinis kitataučių atpažinimo požymis, pagal kurį dažnai susidaroma išankstinė ar stereotipinė nuomonė. Pavyzdžiui, priimant į darbą, gali būti suabejota ne tik kalbine kitataučio kompetencija, bet ir profesine Tokių skundų, kai taikoma netiesioginė diskriminacija  nepriimant į darbą dėl asmens etninės kilmės, gauna Tautinių mažumų departamentas  bei Lygių galimybių kontrolieraus tarnyba.

 

 

Nagrinėdami lietuvių ir kitataučių asmeninius bei dalykinius socialinius santykius pastebimos stereotipinės nuostatos asmeninių santykių lygmenyje tiek daugumos tiek tautinių mažumų, gyvenančių Lietuvoje, įstikinimuose ir nuostatose. Apklausti lietuviai, lenkai, rusai savo šeiminėj ar draugų aplinkoj nenorėtų matyti musulmonų, žydų, kiniečių bei čigonų. Pažymėtina, kad respondentų refleksijose musulmonai dažnai asocijuojasi su arabų teroristais, tai yra tokiu įvaizdžiu, kurį ypatingai įtaigiai formuoja žiniasklaida. Todėl kitos galimos musulmonų etninės grupės, pavyzdžiui, totoriai, net „nepatenka“ į musulmonų grupę, nes jie yra identifikuojami kaip „savi“, nesiskiriantys nuo „mūsų“. Žydai žiniasklaidoje siejami su turtiniais aspektais – žydų turto grąžinimas visada iššaukia tam tikrus nepakantumo aspektus, nes yra pateikiama stereotipiniame kontekste – nes žydai godūs trokšta tik turtų ir pinigų, siekia užvaldyti Lietuvą ir pasaulį („Žydų turto sąraše – prabangūs pastatai“, DELFI 2005 03 15). Čigonų stereotipinis paveikslas siejamas su vogimu, apgaule, narkotikų prekyba, nenoru adaptuotis visuomenėje. Žiniasklaidoje čigonų tema ryškiausiai atskleidžiama kriminalinės informacijos skiltyje. Beje, pastaruoju metu nusikaltimų suvestinė yra „papildoma“  kitomis grupėmis: dažniausiai pabėgėliais – čėčėnais. Tokios žiniasklaidos kitų etninių grupių pateikimo formos prisideda prie netolerancijos skatinimo Lietuvos visuomenėje.

Mokykla yra svarbus institutas, turintis formuoti vertybines nuostatas apie etninę įvairovę, nediskriminaciją, toleranciją, stereotipų vengimą. Tačiau socialinių mokslų  specialistai dažnai kelia klausimą, ar šiandieninė mokyklą yra pasirengusi tautinei įvairovei? Lietuvoje egzistuoja praktika skaidyti mokyklas į tautinių mažumų mokyklas pagal dėstomąją kalbą. Tačiau tokiose mokyklose, ypač mokyklose rusų dėstomąja kalba, yra didelė etninė įvairovė. Beje mokyklose lietuvių dėstomąja kalba taip pat didėja etninė įvairovė. Įvairūs sociologiniai tyrimai rodo, kad netolerancija kitoms tautoms Lietuvoje auga. Vadinasi, pagrįstai klausiama, ar mokykla ugdo tolerancijos įgūdžius, atvirumą ir jautrumą kitataučių kultūrinėms nuostatoms bei kritinį mastymą savo kultūrinėms vertybėms?

Mokykla svarbi ir tuo, kad mokiniai užmezga ilgalaikius tarpasmeninius socialinius kontaktus. Sociologai pastebi, kad ilgalaikė draugystė ir artimiausi draugai  dažniausiai surandami dar mokykloje. Todėl draugų ratas priklauso ir nuo to, kokią mokyklą individas lankė. Pastebima, kad daugelis etninių mažumų mokyklų (rusų ir lenkų) aukėtiniai retai turi artimų lietuvių draugų. Dažnai rusai ir lenkai kalbėdami apie savo darbinius santykius daugumos kolektyve akcentuoja sunkumus, adaptuojantis neformalioje kolektyvo veikloje dėl menko kultūrinių-tautinių simbolių ir ritualų žinojimo.  

 

 

Adaptacija į daugumos visuomenę yra kompleksiškas reiškinys. Individui iškyla nemažai dilemų, kurias turi išspręsti: ar jis/ji nori integruotis (perimti daugumos kultūrines normas ir vertybes, ir išlaikyti savo etninį identitetą), asimiliuotis (atsisakyti savo etninio identiteto ir pritapti prie daugumos), nepritapti prie daugumos ir nepalaikyti savo identiteto arba nepritapti, bet išlaikyti savo etninį identitetą. Remdamiesi šiais požymiais, socialinių mokslų tyrinėtojai išskiria keturias adaptacijos strategijas:

-          integracija

-          asimiliacija

-          marginalizacija

-          separatizmas.

 

Analizuodami šias adaptacijos strategijas, N. Kastkina ir T. Leončikas akcentuoja sudėtingą integracijos procesą. Jie teigia, kad Lietuvos visuomenėje egzistuoja aukšti reikalavimai etninėms mažumoms integruotis. Daugumos visuomenė nevisada įvertina individų pastangas pritapti daugumos kultūrinėje bendrijoje ir tuo pačiu išlaikyti savo etninį indetitetą. Juk dar visai neseniai, Lietuvai integruojantis į ES, pasigirdo susirūpinusių nuomonių, kad lietuviai galį prarasti savo identitetą įsiliedami į ES. Tai ar verta stengtis? Be abejo buvo suvokta, jog prireiks papildomų pastangų savo etniniams edintetui puoselėti. Sociologai pabrėžia, kad analizuodami integracijos procesus, reikia įvertinti ne tik etninių mažumų pasirengimą integruotis, bet ir daugumos pasirengimą pastebėti tas pastangas ir pozityviai reaguoti.

Asimiliacija – tai taip pat sudėtingas psichologinis ir socialinis procesas, reikalaujantis individo brandos ir pasirengimo visiškai atsisakyti savo kultūrinių šaknų. Dažnai asimiliuodamasis individas ne tik perima daugumos kalbą ir kultūrines nuostatas bei vertybes, bet pakeičia savo vardą ir pavardę, pasirinkdami labiau daugumoj paplitusias formas.

Marginalizaciją išgyvena tie individai, kurie neturi stipraus etninio identiteto ir nėra perėmę daugumos kultūrinio ir socialinio gyvenimo realijų. Dažnai jie yra atsiriboję nuo kasdienių socialinio gyvenimo aktualijų, nedalyvauja politiniame ir pilietiniame diskurse, dėl menkų kalbinių gebėjimų, dalyvauja kitos valstybės politiniame diskurse, klausydami kitos valstybės radijo ir televizijos. Tačiau nuvykę į savo tėvoninę šalį – taip pat nesijaučia „savais“. Sociologai pastebi rusų etninės mažumos marginalumo apraiškas Lietuvoje, ir įvardija jas - indetiteto krize. Pastaruoju metu, panašios marginalumo tendencijas, arba identiteto krizes išgyvena daugelis lietuvių emigrantų – jie retai visaverčiai integruojasi į kitos šalies socialinį-kultūrinį kontekstą, bet grįžę į Lietuvą – taip pat nesijaučia jos dalimi.

Separatizmas – tai silpnų kontaktų už savo socialinės aplinkos ribų egzistavimas. Tokios etninės grupės išlaiko savo etninį tapatumą ir atsiriboja nuo daugumos. Lietuvoje vienas iš separatizmo atvejų yra romų etninė mažuma. Dėl tokio atsribojimo nuo visuomenės daugumos, didėja romų segregacija ir diskriminacija. Tyrinėtojai siūlo netraktuotii romų kaip vientisos grupės, o atsižvelgti į specifinius individų socialinius, švietimo ir kitus poreikius. Pavyzdžiui, mokyklose reikėtų skirti individualius mokymo metodus romų vaikams kaip ir kitiems moksleiviams, turintiems specialiu poreikių.

Sociologų išskirtos adaptacijos strategijos papildo integracijos-neitegracijos sampratas ir išplečia suvokimą apie kompleksines individų pasirinkimo galimybes, adaptuojantis šiuolaikinėje visuomenėje.

 

Literatūros sąrašas:

 

Abramavičiūtė, I., A. Andriulienė, T. Leončikas ir E. Žiobienė. 2004. Tarpusavio supratimas: tarpetninė tolerancija. Lietuvos žmogaus teisių centras, Vilnius.

Beresnevičiūtė, V. 2005. Etninių grupių socialinės integracijos dimensijos šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje. Etniškumo studijos. Vilnius: Eugrimas.

Etniškumo studijos 2006/1. Etninis nepakantumas. Vilnius: Eugrimas

Kasatkina, N., ir T. Leončikas. 2003. Lietuvos etninių grupių adaptacija; kontekstas ir eiga. Vilnius: Eugrimas.

Thornberry, P. and M. Estebanez. 2004. Minority rights in Europe. Council of Europe publications.

Toleikis V. 1998.“Lietuvos čigonų ugdymas“. Vaitiekus S. (red) Čigonai Lietuvoje ir Europoje. Vilnius: Tyto Alba. 87-93. 

 

Straipsnis parengtas vykdant projektą "Įvairovė, lygybė... veikskmas!", įgyvendinamą pagal Europos Bendrijos kovos su diskriminacija veiksmų programą (2001-2006).