Kas yra po­pu­lia­ri erd­vė? Aikš­tė, „Ak­ro­po­lis“, „Eu­ro­pa“, te­le­vi­zi­jos „Džiun­glės“? Šia­me teks­te ana­li­zuo­ja­ma po­pu­lia­ri erd­vė yra ne tiek fi­zi­nė vie­ta, kiek ma­si­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos zo­nos, ku­rio­se pro­du­kuo­ja­mi įvaiz­džiai ir gy­ve­ni­mo bū­do re­cep­tai. Ko­kią reikš­mę ma­si­nei įvaiz­džių ga­my­bai tu­ri tik­ras ir ne­tik­ras krei­vu­mas? Pa­pras­tai ana­li­zuo­ja­mi vy­rau­jan­tys ma­si­nės kul­tū­ros įvaiz­džiai – tie­sūs, tei­sin­gi ir nor­ma­lūs, o krei­vi įvaiz­džiai tė­ra tik vaiz­do iš­krai­py­mas, nu­kry­pi­mas nuo nor­mos, ku­rių mar­gi­na­li po­zi­ci­ja tik dar la­biau su­stip­ri­na do­mi­nuo­jan­čią vaiz­di­nių sis­te­mą. Ta­čiau vyraujančiai pa­triar­cha­li­nei ide­o­lo­gi­jai vi­sai pri­im­ti­nas ta­ria­mas „krei­vu­mas“ – švel­nūs tra­di­ci­nės ly­čių tvar­kos kryp­te­lė­ji­mai kaip dai­lus pa­vir­šiaus de­ko­ra­vi­mo bū­das. Pa­vyz­džiui, ma­dos pa­sau­lis pa­si­sa­vi­na an­dro­gi­niš­ką ti­pa­žą ir ku­ria „nau­ją­jį vy­rą“, su­teik­da­mas jam anks­čiau tik gė­jų kul­tū­rai bū­din­gus bruo­žus. Ta­čiau toks de­ko­ra­ty­vus krei­vu­mas nė­ra šio straips­nio ob­jek­tas. Čia kal­bė­si­me apie krei­vų įvaiz­džių nau­do­ji­mą tri­jo­se pop­kul­tū­ros zo­no­se: re­a­ly­bės šou, ru­sų pop­gru­pės „Ta­tu“ pa­si­ro­dy­muo­se ir Ma­don­nos mu­zi­ki­niuo­se per­for­man­suo­se. Ta­čiau pir­miau­sia iš­si­aiš­kin­ki­me, ką šio straips­nio kon­teks­te reiš­kia žo­džiai „krei­vas“ ir „krei­vu­mas“.

 

Kal­bos po­žiū­riu krei­vu­mas už­ko­duo­tas įstri­ža­me kir­ty­je „/“, ku­ris per­ker­ta žo­dį į dvi da­lis: „ji/s“. Ne­pai­sant vi­sų lie­tu­vių kal­bos nor­mų su­da­ry­tas žo­dis at­me­tus vy­riš­kos gi­mi­nės ga­lū­nę „–s“ tam­pa „ji“, ir at­virkš­čiai – „ji“ tam­pa „jis“. Šis lanks­tus, per­for­ma­ty­vus, pa­si­ren­ka­mas sek­su­a­lu­mas ge­riau­siai at­spin­di krei­vą iden­ti­te­tą, ku­ris an­gliš­kai va­di­na­mas tie­siog „qu­e­er“. Taip api­bū­di­na­mi žmo­nės, ku­rių sek­su­a­lu­mas ne­ati­tin­ka „pri­va­lo­mo he­te­ro­sek­su­a­lu­mo“ (Ad­rien­ne Rich ter­mi­nas) nor­mų: gė­jai, les­bie­tės, bi­sek­su­a­lai, trans­sek­su­a­lai, trans­ves­ti­tai ir pan. Dėl po­li­ti­nių prie­žas­čių ter­mi­ną „qu­e­er“ siū­lau vers­ti „krei­vas“ ar­ba „krei­va“, nes rep­re­si­nis kal­bos nor­mų me­cha­niz­mas glau­džiai susijęs su rep­re­si­niu vi­suo­me­nės nor­mų me­cha­niz­mu. Pa­vyz­džiui, iš­te­kė­ju­sios lie­tu­vių mo­te­rys virs­ta „-ie­nė­mis“ – ar ne keis­ta, kad mo­ters gy­ve­ni­mo vir­smą žy­mi prie­sa­ga, ku­ri nu­ro­do ir „su­kul­tū­rin­tą“, per­dirb­tą gam­tą: „me­die­na“, „viš­tie­na“, „šal­tie­na“? An­gliš­kas ter­mi­nas „qu­e­er“ yra tin­ka­mas nu­sa­ky­ti įvai­riems ne­tra­di­ci­niams iden­ti­te­tams bū­tent to­dėl, kad jis ne­nu­ro­do nei vy­riš­kos, nei mo­te­riš­kos gi­mi­nės. Ne­kat­ro­sios ar­ba neut­ra­lios gi­mi­nės ne­bu­vi­mas lie­tu­vių kal­bo­je ne­lei­džia įvar­dy­ti – tai­gi ir steig­ti – ki­to­kių, ne he­te­ro­nor­ma­ty­vi­nių, prak­ti­kų. Tie­sa, yra to­kie „be­ly­čiai“ žo­džiai kaip „pa­dau­ža“, „mu­šei­ka“, „ne­va­lei­ka“ – bet aki­vaiz­džiai nei­gia­ma jų reikš­mė tik įro­do, kad ly­tiš­kai ne­apib­rėž­tas sub­jek­tas lie­tu­vių kal­bo­je (ir kul­tū­ro­je) yra blo­gas, ne­pri­im­ti­nas. Ban­dy­mas su­lie­tu­vin­ti ter­mi­ną „qu­e­er“ pri­de­dant ga­lū­nę „-as“ ir­gi at­ro­do ne­vy­kęs: „kvi­ras“ skam­ba kaip koks „keis­to vy­ro“ su­trum­pi­ni­mas, o vi­si krei­vuo­liai (ne­pai­sant ly­ties ir sek­su­a­li­nių pre­fe­ren­ci­jų) pa­gal kal­bos dės­nius au­to­ma­tiš­kai tam­pa vy­riš­kos gi­mi­nės. To­dėl to­liau teks­te „qu­e­er“ žmo­nes va­din­siu tie­siog krei­vais. Ar­ba krei­vo­mis. Ir tur­būt smar­kiai ne­nu­si­ženg­siu kal­bos įsta­ty­mams – juk ki­to­kiai, įpras­tų nor­mų ne­ati­tin­kan­čiai pri­gim­čiai ar veik­lai žy­mė­ti ir eg­zis­tuo­ja po­sa­kis „Grei­tas dar­bas – krei­vas vai­kas“.

 

Re­a­ly­bės šou da­ly­viai daž­niau­siai at­ren­ka­mi re­mian­tis iš­ori­niu įvai­ro­vės prin­ci­pu, pa­nau­do­tu ir Co­e­nų fil­me „Už­vers­ti bo­bu­tę“, kur pik­ta­da­rių gau­ją su­da­ro juo­da­o­dis, ko­rė­jie­tis, ra­fi­nuo­tas Re­ne­san­so mu­zi­kos ži­no­vas, bu­kas ap­sau­gos vy­ru­kas, pu­siau ne­įga­lus pi­ro­tech­ni­kas ir pan. Lie­tu­vo­je ro­do­mi re­a­ly­bės šou taip pat sten­gia­si ap­rėp­ti kuo pla­tes­nį vi­suo­me­nės spek­trą ir pa­de­monst­ruo­ti taip pa­gei­dau­ja­mą „po­li­ti­nį ko­rek­tiš­ku­mą“: įvai­riuo­se „re­a­ly­bės“ ak­va­riu­muo­se, ba­ruo­se ir džiun­glė­se da­ly­vau­ja dai­ni­nin­kai, juok­da­riai, po­li­ti­kai, pra­mo­gų ver­slo at­sto­vai, me­ni­nin­kai ir va­di­na­mie­ji „pa­pras­ti žmo­nės“. „Pa­pras­tų žmo­nių“ at­ran­ka ir yra įdo­miau­sia. Iš pa­žiū­ros jie tu­ri at­ro­dy­ti „kaip vi­si“, bet tu­rė­ti kaž­ko­kių keis­te­ny­bių. Tai ga­li bū­ti rėks­min­gas sa­vo iš­skir­ti­nu­mo de­monst­ra­vi­mas („Ro­bin­zo­nų“ Ie­va, į ne­gy­ve­na­mą sa­lą pa­si­ė­mu­si vib­ra­to­rių) ar­ba smal­su­mą ža­di­nan­ti pa­slap­tis – at­sklei­džia­ma ne iš kar­to, bet maž­daug  lai­dos vi­du­ry­je, kai žiū­ro­vų su­si­do­mė­ji­mas jau ima silp­ti. To­kie „slap­tie­ji agen­tai“ – tar­si už­dels­to vei­ki­mo bom­bos ar­ba iš nuo­to­lio val­do­mos ra­ke­tos-ne­šė­jos. Ta­čiau ką toks vei­kė­jas ar­ba vei­kė­ja ga­li slėp­ti? Ka­ta­li­kiš­kų tra­di­ci­jų kraš­te su taip ir ne­pra­ūžu­sia sek­su­a­li­ne re­vo­liu­ci­ja ir so­viet­me­čiu dis­cip­li­nuo­tais kū­nais to­kia „pa­slap­ti­mi“ daž­niau­siai tam­pa ne­tra­di­ci­nė ly­ti­nė orien­ta­ci­ja. Pri­si­min­ki­me per­nykš­tį re­a­ly­bės šou „Ro­bin­zo­nai“ – jo vi­du­ry­je stai­ga „pa­aiš­kė­jo“, kad vie­nas da­ly­vis iš Es­ti­jos yra gė­jus. Pa­brėž­ti­nai reikš­min­gu bal­su lai­dos ve­dė­jas Vy­tau­tas Ker­na­gis kar­to­jo šį lie­tu­vio au­siai bau­gų žo­dį per kiek­vie­ną tos se­ri­jos anon­są. Ži­nant, kad Lie­tu­va – vie­na iš ho­mo­fo­biš­kiau­sių Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bių, pla­čiai au­di­to­ri­jai tie žo­džiai tu­rė­jo skam­bė­ti ko­ne kaip Le­vi­ta­no pra­ne­ši­mai apie ka­ro ei­gą per Mask­vos ra­di­ją. Pa­skli­dus to­kiai in­for­ma­ci­jai, mi­nė­tą re­a­ly­bės šou da­ly­vį im­ta ste­bė­ti dvi­gu­bai ati­džiau – jo juo­kas ir ges­tai, jau ne­kal­bant apie pri­si­lie­ti­mus, iš­kri­to iš „įpras­tos“ ver­ti­ni­mo sis­te­mos. Ki­ti lai­dos da­ly­viai bu­vo kvie­čia­mi pa­reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę šiuo klau­si­mu. Es­tas, iki tol bu­vęs svar­biau­sias lie­tu­vio Ri­mo Va­lei­kio kon­ku­ren­tas, ga­liau­siai jam pra­lai­mė­jo. Ne­men­ki­nant lie­tu­vio pa­si­ro­dy­mo rei­kia pri­pa­žin­ti, kad es­to „de­mas­ka­vi­mas“ mū­sų „ro­bin­zo­nui“ ge­ro­kai pa­leng­vi­no už­da­vi­nį. Ta­čiau ra­mus, ne­įžū­lus es­to el­ge­sys tam tik­ra pras­me at­li­ko „švie­čia­mą­ją“ funk­ci­ją – kad „krei­vas“ per­so­na­žas ne­bū­ti­nai yra blo­ges­nis už „tie­sų“ ar kam nors pa­vo­jin­gas. Ir kad jų ko­mu­ni­ka­ci­ja yra įma­no­ma, jei san­ty­kių ne­kaus­to bai­mė ir ne­pa­si­ti­kė­ji­mas.

 

 

 

„Ta­tu“ – koks tai fe­no­me­nas? Ir ko­dėl tos dvi sce­no­je be­si­bu­čiuo­jan­čios mer­gi­nos už­vi­rė to­kią ko­šę ži­niask­lai­do­je? Pa­pras­čiau­sia bū­tų teig­ti, kad tai tė­ra pi­gus „Ta­tu“ pro­diu­se­rio triu­kas – par­duo­ti per­ver­siš­ką „ne­kal­ty­bę“ pa­gy­ve­nu­siems vy­riš­kiams. Ar­gi tie lan­guo­ti mer­gai­čių si­jo­nė­liai ir bal­ti marš­ki­nė­liai ne­pri­me­na Mar­qu­e­zo „Pa­triar­cho ru­dens“  epi­zo­do apie mo­kyk­li­nė­mis uni­for­mo­mis ap­reng­tas pros­ti­tutes, iš­leis­tas „pa­si­ga­ny­ti“ ap­link nu­kar­šu­sį va­dą? Bet ko­dėl ta­da mi­nios pa­aug­lių iš­pir­ko mi­li­jo­nus pir­mo­jo „Ta­tu“ al­bu­mo ko­pi­jų? Kai du­e­to dai­na „All the Things She Said“ pa­sie­kė D. Bri­ta­ni­jos dai­nų de­šim­tu­ko vir­šū­nę, „Ta­tu“ vi­de­ok­li­pas tu­rė­jo bū­ti pa­ro­dy­tas per BBC po­pu­lia­riu lai­ku. Ta­čiau bu­vo pa­ro­dy­tas tik ki­tą die­ną ir ne to­kiu ge­ru me­tu – ne­va dėl pa­na­šu­mo į vai­kų por­nog­ra­fi­ją. Tas pats dar anks­čiau at­si­ti­ko Ita­li­jo­je. Ta­čiau kur gi ten por­nog­ra­fi­ja, pa­pras­tai ta­riant – gy­vu­liš­kas vul­ga­riai kū­niš­kas gy­vos mė­sos per­tek­lius? Kli­pe ma­to­me už vie­li­nės tvo­ros be­si­blaš­kan­čias mo­ki­nu­kes su uni­for­mo­mis. Tie­sa, si­jo­nė­liai kiek trum­po­ki, o bal­ti marš­ki­nė­liai gal kiek per daug ap­temp­ti. O dar tas kiau­rai dra­bu­žius mer­kian­tis lie­tus, iš­ryš­ki­nan­tis kū­no for­mas – it koks si­ru­pas vi­zu­a­li­nių ma­lo­nu­mų iš­troš­ku­siam žiū­ro­vui.  Lyg bū­tų ma­ža, tos mo­ki­nu­kės dar ir bu­čiuo­ja­si, o bu­či­nys pa­kar­to­ja­mas ke­lis kar­tus pa­ro­dant jų vei­dus stam­biu pla­nu.

 

Ko­dėl tai ke­lia slap­tą smal­su­lį ir vie­šą siau­bą? Juk kas­dien iš ek­ra­no virs­ta la­vo­nų kal­nai, o po­kal­bių lai­dų da­ly­viai pa­sa­ko­ja to­kias is­to­ri­jas „iš gy­ve­ni­mo“, kad, pa­ly­gi­nus su jo­mis, „Ta­tu“ mer­gai­čių pa­si­glaus­ty­mai vei­kiau pri­me­na kačių kon­cer­tą ant sto­go. Ta­čiau čia ir pa­kas­tas šuo (o ne ka­tė) – kri­mi­na­li­nės kro­ni­kos ir po­kal­bių lai­dos yra sa­vo­tiš­ka prie­var­tos pro­pa­gan­da, tiks­liau – vi­suo­me­nės dis­cip­li­na­vi­mo vi­zu­a­li­za­ci­ja. Juk ne­at­si­tik­ti­nai po­kal­bių lai­dos daž­nai pri­me­na teis­mus, kur kaž­kas sė­da­si į tei­sia­mų­jų suo­lą, o „pri­sie­ku­sie­ji“ ren­ka­si stu­di­jo­je ar­ba iš­reiš­kia sa­vo va­lią bal­suo­da­mi te­le­fo­nu. Dau­gu­ma to­kių lai­dų tik žai­džia de­mo­kra­tiją, o iš tie­sų įtvir­ti­na ga­lio­jan­čias nor­mas pa­si­kliau­da­mos ano­ni­miš­ka „dau­gu­mos“ nuo­mo­ne. Jos pa­grin­džia dis­cip­li­nuo­jan­čių ar­ba tram­dan­čių ins­ti­tu­ci­jų bū­ti­ny­bę: in­di­vi­das iš­sta­to­mas vi­suo­ti­nei ap­žiū­rai, o jo mo­ra­liai pa­lie­gu­sį kū­ną ver­ti­na ne­pro­fe­sio­na­li, bet la­bai do­ry­bin­ga „ko­mi­si­ja“. Tai tar­si gru­pi­nės te­ra­pi­jos se­an­sai, mil­ži­niš­ka psi­cho­a­na­li­ti­ko ku­še­tė, ant ku­rios pri­gu­lę ne­lai­mė­liai „gy­do­mi“ nuo tų li­gų, ku­rias gy­dy­to­jui pa­to­giau nu­sta­ty­ti.

 

To­kios tie­sio­giai prie­var­tą de­monst­ruo­jan­čios lai­dos nie­ko ne­ste­bi­na, o es­te­tiš­kai įpa­kuo­tas „Ta­tu“ vi­de­ok­li­pas yra cen­zū­ruo­ja­mas ar­ba sle­pia­mas nuo pla­čios vi­suo­me­nės net to­kio­se to­le­ran­tiš­ko­se ša­ly­se kaip D. Bri­ta­ni­ja ir Ita­li­ja. Ko­dėl? Nes dvie­jų mer­gi­nų bu­či­nys ke­lia grės­mę pa­triar­cha­li­nei tvar­kai ir jos pa­ma­tui – he­te­ro­sek­su­a­lu­mo nor­mai. Pa­vo­jin­ga ne tie­sio­gi­nė mo­ters ma­lo­nu­mo be vy­ro ga­li­my­bė, bet tai, kad ji at­ro­do to­kia sa­u pa­kan­ka­ma. Trik­dan­ti – taip, bet pri­kaus­tan­ti, o ne at­stu­mian­ti žvilgs­nį. To­kia be­veik „nor­ma­li“. Pa­raš­ti­nė, bet su­pran­ta­ma, be­veik pri­im­ti­na. Ir tie „be­veik“ gąs­di­na. Nes ky­la pa­vo­jus, kad kaip so­cia­li­nė nor­ma įtvir­tin­tas pri­va­lo­mas he­te­ro­sek­su­a­lu­mas, ga­li­mas daik­tas, nė­ra joks Die­vo va­lios at­spin­dys ar „na­tū­ra­lus“ evo­liu­ci­jos re­zul­ta­tas.

 

Sa­vo tik­rą ar ta­ria­mą mei­lę „Ta­tu“ dai­ni­nin­kės pa­tei­kia kaip maiš­tą prieš su­sta­ba­rė­ju­sį ma­te­ria­lis­ti­nį su­au­gu­sių­jų pa­sau­lį. Ne­at­si­tik­ti­nai dai­nos „Ja soš­la s uma“ ar­ba „All the Things She Said“ vi­de­ok­li­pas su­konst­ruo­tas mer­gi­nų ir li­ku­sios vi­suo­me­nės su­prie­ši­ni­mo prin­ci­pu. Šla­pios ir to­dėl be­jė­gės, gal net ver­kian­čios, jos blaš­ko­si už tin­kli­nės tvo­ros it už­speis­ti nar­ve žvė­re­liai. Ki­ta­pus pa­nop­ti­ku­mo sto­vi su­stin­gu­sių įvai­raus am­žiaus vy­rų ir mo­te­rų mi­nia su liet­sar­giais. Jie lai­ko­si tai­syk­lių, to­dėl tu­ri „sto­gą“. Iš sau­gaus at­stu­mo jie rūš­ka­nais vei­dais ste­bi pa­si­kar­to­jan­tį vyks­mą nar­ve: bu­či­nius ir des­pe­ra­tiš­ką dau­žy­mą­si į sie­ną. Tech­niš­kai žiū­rint, to­kia opo­zi­ci­nė kli­po struk­tū­ra at­ro­do ga­na nuo­bo­di: mi­nia ne­ju­da, nes jos funk­ci­ja – įkū­ny­ti ne­pa­ju­di­na­mas nor­mas ir ap­lin­kos spau­di­mą; mer­gi­nos ju­da daug ir cha­o­tiš­kai, bet la­bai ri­bo­to­je, ko­ne ka­lė­ji­mo ka­me­ros, erd­vė­je. Pa­bai­go­je jos tar­si iš­si­va­duo­ja iš ap­tva­ro, bet at­si­vė­ru­si „lais­va“ erd­vė – per­ne­lyg tuš­čia ir abst­rak­ti. Tai­gi nie­kas iš es­mės ne­pa­si­kei­čia. Ta­čiau į spąs­tus pa­kliu­vu­sių pa­aug­lių vaiz­di­nys ža­di­na „gel­bė­to­jiš­kus“ žiū­ro­vų ins­tink­tus – taip ne­se­niai pu­sė Lie­tu­vos „gel­bė­jo“ į ko­rup­ci­jos vo­ra­tin­klį įsi­pai­nio­ju­sį pre­zi­den­tą.

 

Ta­čiau į ko­kias pin­kles iš tie­sų pa­te­ko „Ta­tu“? At­sa­ky­mas glū­di gru­pės pa­va­di­ni­me. „Ta­tu“ – tai ne lai­ki­na ta­tui­ruo­tė, leng­vai ir grei­tai nu­si­plau­nan­ti nuo odos pa­vir­šiaus. Duo­da­mos in­ter­viu po­pu­lia­riam Ru­si­jos jau­ni­mo žur­na­lui dai­ni­nin­kės aiš­ki­no, kad jų gru­pės pa­va­di­ni­mas reiš­kia „Ta liu­bit tu“ („Ta my­li tą“). Ant šios tik­ros ar ta­ria­mos mei­lės pa­ma­tų ir sta­to­mas „Ta­tu“ kar­je­ros rū­mas. (Be­je, per­ėju­si mi­li­jo­nus ek­ra­nų, spau­dos ma­ši­nų pa­dau­gin­ta iki be­ga­ly­bės, pri­ešprie­ša „tik­ra – ne­tik­ra“ ne­ten­ka pras­mės – vis­kas vis tiek su­mon­tuo­ta ir su­me­di­juo­ta. Koks si­mu­liak­ro „tik­ru­mo“ laips­nis?) Ro­man­ti­nės mei­lės mo­de­lis vis dar val­do Va­ka­rų kul­tū­ri­nę vaiz­duo­tę, bet prag­ma­tiš­kai var­to­to­jų vi­suo­me­nei vis sun­kiau dėl jos au­ko­tis. Juk daug pa­pras­čiau, kai „an­ge­lai šir­de­les skai­čiuo­ja“ („Ba­va­ri­ja“). Kam iki krau­jo ko­vo­ti dėl my­li­mo­sios, jei ga­li­ma tie­siog kar­tu gy­ven­ti? Ta­čiau ro­man­ti­nio in­di­vi­do maiš­to prieš vi­suo­me­nę nos­tal­gi­ja nie­kur ne­din­go – ir šią ni­šą pui­kiau­siai už­pil­do „Ta­tu“. Ji su­tei­kia tai, ko šian­die­nos var­to­to­jai la­biau­siai trokš­ta: tik­rą is­to­ri­ją. Ir ne­svar­bu, kad ji su­re­ži­suo­ta, kad vis­kas gal­būt yra net­gi prie­šin­gai (pa­sak gan­dų, abi mer­gi­nos tu­ri vai­ki­nus, o vie­na net­gi lau­kia­si), ta­čiau tas jaus­mo „nuo­šir­du­mas“, „au­ten­tiš­ku­mas“ ir at­vi­ras de­monst­ra­vi­mas vis dar ne­pra­ran­da ver­tės ma­si­nė­je są­mo­nė­je. Pri­dė­ję to­kį po­pu­lia­rių mi­tų rin­ki­nį kaip „ši­ro­ka­ja rus­ka­ja du­ša“, lau­ki­nis Ry­tų sek­su­a­lu­mas ir vai­kiš­kas nai­vu­mas, gau­si­te sprogs­ta­mą­jį pop­kul­tū­ros mi­ši­nį. Kad šie ste­re­o­ti­pai vis dar ga­jūs, įro­do dai­ni­nin­kė Rus­la­na iš Uk­rai­nos, sėk­min­gai įvaiz­di­nu­si sek­su­a­lią Ry­tų Eu­ro­pos „lau­ki­nu­kę“ ir lai­mė­ju­si „Eu­ro­vi­zi­jos“ kon­kur­są.     

 

„Ta­tu“ ne­žai­džia „blo­gų mer­gai­čių“. Jos, kaip ne kar­tą skelb­ta įvai­riuo­se žur­na­luo­se, „tie­siog my­li vie­na ki­tą“. Ta mei­lė nė­ra ne­kal­ta, ir jos pui­kia su­vo­kia sa­vo vie­šų veiks­mų sub­ver­sy­vią po­li­ti­nę ga­lią. Kai ant sce­nos iš­kvie­čia vy­ru­kus ir siū­lo jiems bu­čiuo­tis, jos el­gia­si kaip tik­ros ma­ni­pu­lia­to­rės (gal­būt ly­giai taip pat su jo­mis el­gia­si gar­su­sis va­dy­bi­nin­kas). Ta­čiau ne­ga­li­ma ne­pri­pa­žin­ti ste­re­o­ti­pus ar­dan­čio „Ta­tu“ po­vei­kio. Jos dai­nuo­ja apie ber­niu­ką gė­jų ir mei­lę ro­bo­tui (ma­din­ga ky­bor­go te­ma), į jų krei­vą pei­za­žą įsi­pai­šo klou­nai ir ka­ru­se­lės, o ma­lo­nu­mą su­tei­kia pa­pras­ti ju­de­siai, vi­deo­k­li­pe de­ri­na­mi su ma­si­ne so­viet­me­čio gim­nas­ti­ka ir šu­nų ko­pu­lia­ci­ja.

 

Ta­čiau kiek­vie­no pa­si­ro­dy­mo me­tu be­si­kar­to­jan­tys bu­či­niai grei­tai pra­ra­do sa­vo re­vo­liu­cin­gą šo­ki­ruo­jan­tį po­vei­kį. „Tik­ra is­to­ri­ja“ grįs­ta „Ta­tu“ ma­gist­ra­lė pra­dė­jo ski­li­nė­ti, nes „tik­ra is­to­ri­ja“ tu­ri ves­ti į lai­min­gą ar­ba ne­lai­min­gą pa­bai­gą. Kiek lai­ko ga­li­ma lėk­ti „200 km/h prieš eis­mą“ (pir­mo al­bu­mo pa­va­di­ni­mas), net jei vai­ruo­ji pa­tį pra­ga­rą (rūks­tan­tis miš­ko­ve­žis vi­de­ok­li­pe „Mū­sų ne­pa­vys“). „Ta­tu“ už­si­žai­dė dvi­pras­my­bė­mis ir „tik­ra is­to­ri­ja“ vir­to aro­gan­tiš­ku mai­vy­mu­si (gan­dai apie pla­nuo­ja­mas ves­tu­ves po van­de­niu). Ki­ta ver­tus, ban­dy­da­mos žais­ti pa­gal „nor­ma­lias“ žai­di­mo tai­syk­les dai­ni­nin­kės pa­smer­kia sa­ve pra­lai­mė­ji­mui („Eu­ro­vi­zi­jos“ kon­kur­sas).

 

Tam tik­ra pras­me „Ta­tu“ mer­gi­nos tik­rai „iš­ėjo iš pro­to“ (taip va­di­na­si po­pu­lia­ri jų dai­na) sa­vo pa­si­ro­dy­muo­se vėl at­skir­da­mos pro­tą ir jaus­mus, ta­čiau šį at­sky­ri­mą jos pel­nin­gai par­da­vė. De­ja, iš­au­gu­sios iš maiš­tin­gos „pa­aug­lys­tės“, jos taip ir ne­iš­mo­ko žais­ti su­au­gu­sių­jų žai­di­mų. O gal tie­siog „mei­lė“ bai­gė­si ir at­ėjo ge­du­lin­gas pra­ei­ties ap­mąs­ty­mų me­tas?

 

 

 

Skir­tin­gai nei „Ta­tu“, Ma­don­na nie­ka­da ne­ap­si­me­ti­nė­jo ku­rian­ti „tik­rą is­to­ri­ją“. Pa­si­rink­da­ma pro­vo­kuo­jan­čius įvaiz­džius ji kū­rė šou, spek­tak­lį, kas kar­tą iš nau­jo per­ra­šy­da­ma žai­di­mo tai­syk­les. Nė vie­nas iš be­ga­li­nio įvaiz­džių rin­ki­nio ne­pre­ten­da­vo bū­ti tik­ruo­ju jos „aš“, bet vi­si kar­tu jie kū­rė tą mo­nu­men­ta­lią Ma­don­nos iko­ną, ku­ri jau se­niai ta­po am­ži­no­jo su­grį­ži­mo mi­to iliust­ra­ci­ja pop­kul­tū­ro­je. Ves­tu­vi­nę suk­ne­lę kei­tė vy­riš­kas kos­tiu­mas, pros­ti­tutės vaiz­di­nį – ko­ne šven­to­ji mo­ti­na, sek­su­a­lią blon­di­nę – kie­ta les­bie­tė etc. Ta­čiau iš­li­ko svar­biau­si bruo­žai – au­to­iro­ni­ja ir sub­ver­sy­vu­mas. Kai ku­rie už ma­žu­mų tei­ses ne vien teks­tais ko­vo­jan­tys kri­ti­kai prie­kaiš­ta­vo Ma­don­nai, kad ji nau­do­ja­si gė­jais šo­kė­jais ar juo­da­o­džiais siek­da­ma sau nau­dos ir pa­vers­da­ma juos eg­zo­tiš­ka de­ko­ra­ci­ja. Kad neat­si­žvelg­da­ma į re­a­lius skir­tu­mus ir prie­šiš­ku­mą tarp „ho­mo“ ir „he­te­ro“ ben­druo­me­nių Ma­don­na tie­siog už­si­i­mi­nė­ja „sub­kul­tū­ri­niu tu­riz­mu sti­liaus lyg­me­ny“ (Pa­me­la Ro­bert­son). Ar­ba kad ji ga­li bū­ti „to­kia krei­va, ko­kia tik no­ri, bet tik to­dėl, kad mes ži­no­me, jog ji to­kia nė­ra“ (Crimpas ir Wa­ren). Ži­no­ma, daug pa­to­giau už­si­dė­ti krei­vu­mą kaip kau­kę, ku­rią ga­li bet ka­da pa­keis­ti, nei vai­din­ti (ar ban­dy­ti įgy­ven­din­ti) krei­vą mei­lės is­to­ri­ją. Ta­čiau ar prie­kaiš­tai dėl ne­tik­ro krei­vu­mo ne­pri­me­na at­kak­lių ži­niask­lai­dos ban­dy­mų iš­si­aiš­kin­ti, ar „Ta­tu“ dai­ni­nin­kės tik­rai mie­ga kar­tu?

 

 

Ma­si­nė­je kul­tū­ro­je vis la­biau plin­tan­tys krei­vi vaiz­di­niai kaip tik ir ska­ti­na per­mąs­ty­ti prieš­prie­šas „tik­ra“ – „ne­tik­ra“, „įgim­ta“ – „so­cia­liai su­konst­ruo­ta“. Šiuo po­žiū­riu Ma­don­na, „Ta­tu“ ir re­a­ly­bės šou da­ly­vau­jan­tis gė­jus at­si­du­ria vie­no­je ba­ri­ka­dų pu­sė­je ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar jie tik­rai yra „to­kie“. Rei­kia įver­tin­ti ne tik va­dy­bi­nin­kų ke­lia­mą triukš­mą ir mi­li­jo­ni­nius pel­nus, bet ir sub­ver­sy­vų pop­kul­tū­ros „slap­tų­jų agen­tų“ po­ten­cia­lą, jų ge­bė­ji­mą ne tik pro­du­kuo­ti, bet ir lau­žy­ti mąs­ty­mo ste­re­o­ti­pus. Ir gal nu­žen­gus nuo aukš­to­sios kul­tū­ros dram­blio kau­lo bokš­to pa­aiš­kės, kad iš tie­sų nė­ra jo­kių ba­ri­ka­dų, kad tie­su­mas taip pat yra su­konst­ruo­tas, o ly­tis – per­for­ma­ty­vi (kaip įro­di­nė­ja Ju­dith But­ler sa­vo kny­go­se, o Ma­don­na – sa­vo spek­tak­liuo­se). Ir ta­da krei­vu­mas ne­be­at­ro­dys kaip eg­zo­tiš­ka vaiz­do de­for­ma­ci­ja ar tran­zi­ti­nė ego sto­te­lė, bet taps įpras­ta kas­die­ny­bės for­ma.

 

Tekstas išspausdintas kultūros savaitraštyje “7 meno dienos” Nr. 41 (636), 2004 lapkričio 12 d. 10-11 psl.