Socialinių tyrimų institutas

 

Straipsnio tikslas – aptarti kultūrinius barjerus, kurie gali įtakoti gerovės kapitalizmo, užtikrinančio lygias lyčių galimybes, sukūrimo galimybes Lietuvoje ir sumažinti teisinių bei struktūrinių socialinės lyčių politikos veiksmų sėkmę.

Straipsnyje teigiama, kad gerovės kapitalizmui būtina ne tik politinė valia, struktūriniai ištekliai, bet ir modernios lyčių tapatybės, kurios abiem lytims tolygiau paskirto praktines ir emocines globos užduotis. Modernios lyčių tapatybės užkerta kelią moters marginalizacijai visuomenėje, sukuria prielaidas pilnai jos socialinių teisių realizacijai, o globos institucionalizacijos priemonės efektyviai įtakoja lyčių lygybę. Sociologinės apklausos rezultatų analizės pagrindu teigiama, kad kultūrinės lyčių tapatybės Lietuvoje atkartoja patriarchalius modelius, todėl kuriant gerovės kapitalizmą būtina reikiamą dėmesį skirti ne tik struktūriniams, bet ir kultūriniams veiksniams.

 

Raktiniai žodžiai: lytis, lyčių tapatybės, globa, gerovės kapitalizmas, gerovės valstybė.

 

Lietuvos politinio gyvenimo įvykiai, o pirmiausia rinkimai į valdžios institucijas, rodo, kad socialiai teisingesnės visuomenės kūrimas tapo paklausiausia politine preke. Visuomenės patiriamas socialinio teisingumo deficitas verčia politines jėgas kelti tikslus, kurie bendravardiklina visų partijų ir politinių sąjūdžių programas ir žada rinkėjams tai, kuo kapitalistinio ūkio sąlygomis mėgaujasi daugelio ES valstybių senbuvių piliečiai – oriu gyvenimu, kuris nepriklauso nuo asmens socialinės padėties. ES senbuvės į šį tikslą eina jau beveik pusšimtį metų, išnaudodamos ūkinės, socialinės ir kultūrinės modernizacijos rezultatus. Lietuvos politinėms jėgoms, žadančioms socialiai teisingesnį gyvenimą, tenka ieškoti savo kelio, nes gerovės valstybės sukūrimo sėkmė sąlygota ne tik politinės valios, bet ir visuomenės struktūrinių išteklių bei kultūrinių ypatumų.

Šis straipsnis svarsto gerovės valstybės Lietuvoje sukūrimo galimybes ir įvertina galimą kultūrinių veiksnių įtaką įveikiant lyties sąlygotas socialines nelygybes. Šių nelygybių panaikinimas yra vienas pagrindinių šiuolaikinės gerovės valstybės tikslų, o raktas šiam tikslui įgyvendinti yra globos, patriarchalioje kultūroje siejamos su moters tapatybe, institucionalizacija ir defeminizacija. Kaip rodo Vakarų šalių patirtis šiam tikslui pasiekti būtinos ne tik adekvačios struktūrinės priemonės, bet ir kultūrinės prielaidos, kai kultūrinė individualizacija skatina lyčių tapatybių modernėjimą. Straipsnyje teigiama, jog gerovės kapitalizmo sukūrimo šansus Lietuvoje apsprendžia ir apspręs ne tik adekvačių struktūrinių globos institucionalizacijos priemonių įgyvendinimas, bet ir kultūrinės modernizacijos vėlavimas. Individualizacijos stoka sąlygoja tai, jog moteriškoji tapatybė siejama ne tik su praktinėmis privačiosios sferos užduotimis, bet ir su patriarchaliais emociniais idealais bei lūkesčiais, kurie Lietuvoje dar gana retai sulaukia kritinės refleksijos. Tad prognozuojant Lietuvos raidą kultūrinis vėlavimas gali tapti priežastimi, dėl kurios net ir įdiegus struktūrines priemones, nukreiptas į globos institucionalizaciją ir defeminizaciją, lyčių nelygybės išliks neatsiejama Lietuvos socialinės kasdienybės dalimi. Tai teigti leidžia sociologinė lyčių tapatybių analizė, atskleidžianti, kad globa, kaip praktinis ir emocinis darbas, Lietuvos visuomenėje labai tampriai siejama su moteriškąja tapatybe.

Teorinė darbo dalis skirta gerovės kapitalizmo ir lyčių santykių analizei bei sociologinei globos sąvokos aptarčiai. Empirinė šio straipsnio dalis paremta kiekybinio sociologinio tyrimo rezultatais. Tyrimas atliktas Europos Komisijos finansuoto VDU Sociologijos katedros koordinuoto projekto „ES plėtra ir įtaka moterų padėčiai Lietuvoje“ (EU Enlargement and Its Commitment to Women in Lithuania) rėmuose[i]. Empirinėje darbo dalyje atskleidžiamos emocinės ir praktinės globos vieta Lietuvos gyventojams apibrėžiant lyčių tapatybes.

                      Gerovės valstybė siekia akumuliuoti rinkos kapitalizmo kuriamą klasinę ir socialinę nelygybę bei demokratinės politikos priemonėmis pažaboti kapitalizmo kuriamas nelygybes. G. Espig-Andersen teigia, jog visos su gerovės valstybe susijusios diskusijos sukasi apie du klausimus: „ar ir esant kokioms sąlygoms parlamentinės demokratijos gali panaikinti kapitalizmo pagimdytą klasinį visuomenės skilimą ir socialinę nelygybę“ (Espig-Andersen 1990:11). Raktinė šio tikslo įgyvendinimo priemonė yra socialinių teisių plėtra ir jų įgyvendinimo užtikrinimas. Socialinės teisės arba kitaip dar vadinamosios socialinės, kultūrinės ir ekonominės teisės apjungia visą eilę teisių, reglamentuojančių socialinį bendrabūvį ir atveriančių kelius kitų pamatinių žmogaus teisių – pilietinių ir politinių teisių — įgyvendinimui. Europos socialinė chartija nustato visą eilę socialinių teisių, nukreiptų į lyčių santykių reguliavimą visuomenėje. Kartu su kitomis teisėmis chartijoje, pavyzdžiui, įrašytos teisė į darbą, teisė į tinkamas darbo sąlygas, teisė į teisingą atlyginimą, dirbančių moterų teisė į motinystės apsaugą, šeimos teisė į socialinę, teisinę ir ekonominę apsaugą, teisė į vienodą padėtį ir vienodas galimybes į dabą ir profesiją nediskriminuojant dėl lyties, darbuotojų, turinčių pareigų šeimai, teisė į lygias galimybes ir vienodą elgesį, teisė į apsaugą nuo skurdo ir socialinės atskirties ir kitos teisės (Europos socialinė chartija 2002). Kultūrinės teisės, kurios irgi priskiriamos apibendrintai socialinių teisių grupei, nustato teisę į mokslą, teisę rinkis mokyklas ir žmogaus teises naudotis kultūros bei mokslo pasiekimais, o ekonominės teisės nustato teisę į nuosavybę (Birtmontienė 2001: 195-9). Kaip minėta, socialinių teisių užtikrinimas leidžia įgyvendinti kitas dvi žmogaus teisių grupes – pilietines ir politines, nes, pavyzdžiui, kapitalistinio ūkio pagimdytas skurdas ir nelygios galimybės į išsilavinimą riboja pilietinių teisių realizaciją. Tad, suprantama, jog pilietinės, politinės ir socialinės teisės tampriai susijusios, ir kiekviena jų skirtingais demokratinės valstybės istorijos etapais savaip prisidėjo formuojant šiuolaikinę oraus gyvenimo sampratą. Jei XVIII a. pilietinės teisės įtvirtino individo laisvę, XIX a. politinės teisės - politines laisves, tai XX a. socialinės teisės užtikrino žmogaus laisvę nuo skurdo (Bussemaker, Kersberger 1996: 10).

Žvelgiant iš istorinės perspektyvos gerovės valstybė yra ypatinga valstybės forma, kuriai būdinga, jog dalis valstybės sukauptų išteklių perskirstoma taip, kad nepriklausomai nuo savo padėties darbo rinkoje žmogus galėtų užsitikrinti “socialiai priimtiną gyvenimo standartą” (Espig-Andersen 1990: 37). Gerovės valstybė sukuria gerovės kapitalizmą (socialinį kapitalizmą), o norėdama įgyvendinti šias savo funkcijas valstybė privalo sukaupti ne tik materialinius, bet ir struktūrinius išteklius, sukurti biurokratiją ir jos veiklą apibrėžiančias taisykles. Užtikrindama socialinių teisių įgyvendinimą gerovės valstybė veikia kaip tarpininkas tarp rinkos ūkio ir šeimos, o vykdydama šias funkcijas gali susikurti skirtingas socialinės politikos strategijas bei jas įgyvendinančių institucijų struktūras. Įgyvendindama šią misiją valstybė harmonizuoja ją su vyraujančia politine ideologija, todėl kaip ir bet kuri kita valstybės forma gerovės valstybė įkūnija galią kontroliuoti ir primesti tam tikrus tarpininkavimo tarp ūkio ir šeimos būdus. Socialinės paslaugos, išmokos, motinystės atostogų tvarka ir kitos priemonės yra svertai, kuriais gerovės valstybė gali formuoti moterų ir vyrų biografijas ir skatinti ar slopinti patriarchiją. Kita vertus gerovės valstybė įausta į visuomenės institucinę organizaciją ir ne tik veikia šeimą bei ūkį, bet ir pati yra jų veikiama. Šeimos ir ūkio struktūriniai bei — ir tai būtina pabrėžti — kultūriniai ypatumai užbrėžia ribas, kuriose gerovės valstybės ideologijos, jų tikslai ir numatytos pasiekimo priemonės gali būti sėkmingos. Taigi, gerovės valstybė ne tik perkonstruoja rinkos ir šeimos santykius, bet ir pati yra jų veikiama per šių dviejų institucijų struktūrinius bei kultūrinius ypatumus.

Dvilypė gerovės valstybės ir rinkos ūkio bei šeimos sąveikos prigimtis leidžia suprasti, kodėl akivaizdžios lyties sąlygotos nelygybės ilgą laiką nebuvo gerovės valstybės darbotvarkės dalis, o socialinių teisių lygybės užtikrinimas buvo nukreiptas tik išlyginant klasės, bet ne lyties pagimdytas nelygybes. Tad gerovės valstybė ne visada buvo ir išlieka lygiai teisinga moterims ir vyrams. Akumuliuodama klasinės stratifikacijos sąlygotas nelygybes gerovės valstybė kontroliavo ir gali kontroliuoti moteris, priskirdama joms motinystės vaidmenį bei taikydama diskriminacines priemones jų atžvilgiu (Wilson 1977: 9). Kad lyties dimensija būtų išskirta kaip ypatingo dėmesio reikalaujanti gerovės kapitalizmo teorijos ir praktikos užduotis prireikė struktūrinių bei kultūrinių visuomenės pokyčių, susijusiu su šeimos demografiniais pokyčiais ir visuomenine moterų padėtimi, o taip pat aktyvios feministinės revizijos, nukreiptos į gerovės valstybės teoriją bei praktiką. Septintą dešimtmetį Vakarų Europoje prasidėję socialiniai ir demografiniai pokyčiai, kai mažėjo gimstamumas, pradėjo augti skyrybų rodikliai, moterys įsiliejo į darbo rinką, bylojo ne tik apie struktūrinius pokyčius, bet ir apie moterų emancipaciją bei kultūrinę moteriškosios tapatybės individualizaciją. Ir nors šie pokyčiai buvo akivaizdūs, sustiprintas dėmesys lyčiai, pamatinei socialinės nelygybės kategorijai, ir gerovės valstybės vykdomos socialinės politikos įtakai visuomeniniams lyčių santykiams susidomėta tik 10-jame XX a. dešimtmetyje (Künzler 2002: 225). Į pasikeitusią šeimos padėtį ir naujus iššūkius gerovės valstybei dėmesį atkreipė daugelis socialinės politikos teoretikų, tačiau labiausiai artikuliuotą poziciją suformulavo feministinės paradigmos atstovai. Feministinė gerovės valstybės revizija parodė, kad gerovės valstybė ir jos taikomos socialinės politikos priemonės ne būtinai prisideda prie lyčių lygybės įgyvendinimo.

Feministinė gerovės valstybės kritika vykdoma pasitelkiant dvi strategijas: inkorporuojant lyties dimensiją į jau egzistuojančias teorijas ir taip jas modifikuojant arba kuriant naujas strategijas (Sainsbury 2003: 4). Renkantis pirmąjį kelią atsispiriama į G.Espig-Andersen pasiūlytą gerovės valstybės režimų koncepciją, suteikusia stiprų impulsą palyginamųjų gerovės valstybės teorijų diskurso raidai. Pagal socialinių teisių realizacijos kokybę, su tuo susijusią visuomenės stratifikaciją, valstybės–rinkos-šeimos santykius ši teorija skiria tirs gerovės valstybės režimus: socialdemokratinį, liberalųjį ir korporatyvinį (arba konservatyvujį) (Espig-Andersen 1990). Orloff permodeliuoja Espig-Andersen koncepciją ir siūlo įvesti papildomas gerovės valstybės režimų palyginimo dimensijas: stratifikaciją pagal lytį, kurią sukuria teisinė pašalpų skyrimo tvarka; galimybes gauti darbą; pajėgumus kurti ir išlaikyti nepriklausomą namų ūkį (Orloff 1993). Pirmoji dimensija lyginant gerovės valstybės režimus leidžia įvertinti ar pašalpos teikiamos išlaikant tradicinį kultūrinių lyčių vaidmenų pasiskirstymą, kai moteris gali gauti pašalpas kaip motina ir žmona, o vyras – kaip šeimos išlaikytojas ir darbuotojas. Antroji dimensija įneša jautrumo į Espig-Andersen pasiūlytą socialinių teisių kokybės matmenį. Espig-Andersen koncepcijoje socialinių teisių kokybė arba de-komodifikacijos lygmuo išreiškia galimybes kurti “socialiai priimtiną” gyvenimą nepriklausomai nuo pozicijos darbo rinkoje, kai net ir žemos pozicijos užtikrina žmogaus orumo nežeminantį gyvenimą. Tačiau Orloff teigimu dalis moterų paprasčiausiai nedalyvauja darbo rinkoje, todėl norint analizuoti socialinių teisių kokybę būtina atsižvelgti ir į jų galimybes įeiti į darbo rinką. Trečioji pasiūlyta dimensija išreiškia moterų galimybes dirbti ir užsidribti tiek, kad jos galėtų vesti nepriklausomą namų ūkį, išlaikyti save ir vaikus be vyro uždirbamų pajamų.

Kita lyties įvedimo į gerovės valstybių teorijas strategija – alternatyvių gerovės valstybių koncepcijų kūrimas. Sainsbury siūlo analizuoti gerovės valstybes pagal jų atitikmenį dviems idealiems socialinės politikos modeliams: maitintojo ir individualų (Sainsbury 1996: 151-154). Šie modeliai sukonstruoti iš eilės kintamųjų: šeiminės ideologijos, teisių į pašalpas skyrimo tvarkos (su kuriuo šeimos nariu jos susietos, kas yra pašalpos gavimo vienetas ir kt.), apmokestinimo tvarkos, užimtumo politikos, globos institucionalizacijos, apmokėjimo už globą. Svarbu, jog abu jie įvertina įvairių lygmenų veiksnių – kultūrinių, makro ir mikro struktūrinių – įtaką ir atkreipia dėmesį į kultūrinio pobūdžio faktorius. Lewis siūlo gerovės valstybes analizuoti pagal tai, koks dėmesys yra skiriamas neapmokamam darbui, kaip jis vertinamas ir kiek į jį įsitraukia moterys bei vyrai (Lewis 1997). Pastaroji gerovės valstybės teorija inkorporuoja ne tik struktūrinių priemonių analizę, bet ir aptaria kultūros sąlygotus lyčių santykių ypatumus.

Vis tik abi feministinės revizijos strategijos, nukreiptos į gerovės valstybės kritiką, yra viena kitą papildančios. Ypač reikšminga, kad abi jos ištrina viešosios ir privačiosios sferos ribą ir socialinių teisių kokybės klausimą išplečia už viešosios sferos ribų, į privačiąją, neformaliąją sritį. Jos kelia klausimą ne tik apie mokamo darbo ir socialinių teisų sąveiką, bet ir apie nemokamą, šeimoje atliekamą darbą, paprastai kultūros priskiriamą moterims, bei moterų galimybes realizuoti savo socialines teises. Taip feministinių tyrimų dėmesio lauke atsiranda ne tik apmokamo darbo ir pajamų skirtumų pagal lytį problemos, bet ir globos bei globos paslaugų klausimai. Feministiniai tyrinėjimai taip pat sustiprina dėmesį šeimai ne tik kaip subjektui, į kurį nukreipta gerovės valstybės perskirstymo sistema (išmokos), bet skatina domėtis ja kaip institucija, kurios vaidmenų tvarka turi galią struktūruoti socialinę politiką. Šeima ir jos gyvenimą organizuojančios ideologijos skirtingai susieja lytį su privačiąja ir viešąja sfera bei yra įtvirtinamos visuomenėje per valstybės vykdomą socialinę politiką. Tradiciniais lyčių vaidmenimis paremta šeiminė ideologija susieja moterį su privačiąja sfera, jai užkraunama atsakomybė ir pareigos dirbti nemokamą globos darbą, ji marginalizuojama darbo rinkos ir viešosios sferos atžvilgiu, tampa priklausoma nuo pajamas gaunančio vyro bei taip apribojamos jos galimybės realizuoti savo socialines teises.

Globa, rūpestis (care) yra gana nauja, tačiau sociologijoje ir socialinės politikos studijose jau įsitvirtinusi kategorija. Globa nurodo į tą žmogiškąją patirtį, kuri išreiškia susirūpinimą ir buvimą atsakingu kitų gerove. Ji išreiškia veiksmus ir santykius, kurie nukreipti į rūpestį senais, sergančiais ir jaunais visuomenės nariais (Daly, Rake 2003: 49). Tačiau greta šių veiksmų ir santykių globa gali būti nukreipta ir į suaugusius kartu gyvenančius žmones, taip, pavyzdžiui vyro emociniu komfortu besirūpinanti žmona taip pat atlieka globos veiksmą. Globa integruoja dvejopą darbą: praktinį ir emocinį, o globos dvilypumą Graham dar kitaip nusako kaip darbo ir meilės sąjungą (Graham 1983: 15). Kaip praktinis darbas globa apima visą eilę užduočių, veiksmų, kuriuos turi atlikti globojantis asmuo: motina – pamaitinti vaiką, rūpintis jo sveikata, kurti ir palaikyti jam palankias sanitarines ir higienines sąlygas (rūbų skalbimas, kambarių tvarkymas ir pan.), suaugę vaikai – atvežti sergantiems tėvams maisto, vaistų, nuvežti juos pas gydytojus ir pan. Bet tuo pačiu globa yra ir emocinis darbas, kuris apibrėžiamas kaip darbas, nukreiptas į dalyvavimą kito žmogaus jausmų pasaulyje ir nuolatinį rūpestį šio pasaulio gerove. Centrinis emocinio darbo komponentas yra emocijų reguliavimas (James 1989: 15, Hochshield 1984, Harré:1986), kaip savo minčių, verbalinių išraiškų kontrolė, savo elgesio pasekmių globojamam asmeniui įvertinimas. Pavyzdžiui, vaiką globojantis suaugęs žmogus kontroliuoja savo jausmus taip, kad sukurtų vaikui palankią psichologinę atmosferą, veikia taip, kad skatintų vaiko emocinę brandą, ugdytų jo emocijų raiškos įgūdžius. Emocinis darbas reikalauja įsipareigojimo, atsidavimo, lojalumo ir specialių socialinių įgūdžių, kurių pagalba šis darbas gali būti nudirbtas. Globa kaip emocinis darbas kuria intymų santykį, per kurį išgyvenamos patirtys tampa reikšmingos tiek individui, tiek ir visuomenei. Intymus santykis reiškia jog individas bus suprastas, vertinamas, gerbiamas, o tai kuria ne tik jo psichologinį, bet ir ontologinį saugumą, kita vertus jis integruojamas į visuomenę, nes įgyja įgūdžių kaip reikši emocijas, susidoroti su stresu, įveikti viešojo gyvenimo kuriamas psichosocialines įtampas ir sėkmingai veikti visuomenėje (Giddens 1994: 185-92, Giddens 2000: 53-61).

Tradicinė šeimos ideologija, susiformavusi kartu su kapitalistinės sanklodos visuomene, globą susaistė su moteriška tapatybe ir pavertė ją moteriškojo gyvenimo šerdimi (Nicholson 1997: 27-35). Pagal šią ideologiją moters prigimčiai priskiriami išskirtiniai “talentai”, būtini globojant silpnesnius, jaunesnius ar labiau pažeidžiamus visuomenės narius. Moteris tapatinama su prigimtiniais gebėjimais kurti ir puoselėti emocinius ryšius, su švelnumu, rūpesčiu, meile, atsidavimu ir kitomis panašiomis socialinėmis psichologinėmis ypatybėmis. Pagal modernybės projektą moteris paverčiama privačiosios sferos valdytoja, todėl ji atsakinga už vaikų auklėjimą, suaugusiųjų priežiūrą ir globą. Jai pavedami ne tik praktiniai namų ūkio vaidmenys, bet ir emocinis darbas, kuris vėlyvojoje modernybėje įgauna vis didesnę vertę, nes tik emociškai brandus asmuo gali tikėtis sėkmingai įveikti šiuolaikinės visuomenės pagimdytas viešosios ir privačiosios sferos prieštaras. Dar daugiau, žinių ekonomikos visuomenėse žmogaus galimybės yra apspręstos ne tik jo žinių ir išsilavinimo, bet ir žmogiškojo kapitalo (Espig Andersen 2003: 3). Taigi, šiuolaikinė visuomenė garantuoja sėkmę ne tik žinias sukaupusiam individui, bet ir tam, kuris sugeba megzti ir išlaikyti socialinius ryšius, balansuoti tarp autonomijos ir priklausomybės, o visa tai tampriai susiję su asmenybės raida. Tad žinių ekonomikos visuomenėje globa, jos užduotys ir atlikėjų klausimas įgyja naujų aktualumo aspektų, betarpiškai susijusių ir su lyčių vaidmenimis. Jei emocinė globa reikšminga užtikrinant individo gyvenimo šansus, kas privalo ją atlikti?

Patriarchalios ideologijos padiktuota globos feminizacija veikė, o ir šiandien kiekvienoje visuomenėje skirtingai tebeįtakoja moterų marginalizaciją viešosios sferos atžvilgiu. Net ir įvykus XX a. II –os pusės struktūriniams pokyčiams bei moterims įsitraukus į darbo rinką, globos feminizacija tampa barjeru, užkertančiu moterims kelią pilnai realizuoti savo socialines teises. Tapatinant globą tik su moterimi, paverčiant praktinius ir — tai svarbu pabrėžti — emocinius globos darbus moters substancialią prigimtį išreiškiančiomis veiklomis, užkertamas kelias moteriai pilnaverčiai dalyvauti darbo rinkoje, turėti ir realizuoti lygias galimybes siekti karjeros, vykdyti nepertraukiamą karjerą, būti materialiai nepriklausoma ir t.t. Moters profesinė karjera visuomenės (moterų ir vyrų) tuomet traktuojama kaip antraeilės svarbos uždavinys, kurio ji priversta imtis tik dėl ekonominės būtinybės arba panašių motyvų. Taigi, jei struktūrinės moterų pozicijos darbo rinkoje ir visuomenėje XX a. II –je pusėje pasikeitė, jei moterys mažiau laiko skiria praktinių globos užduočių įgyvendinimui, tačiau globos feminizacija, siejanti moterį su praktiniu ir emociniu darbu, užkerta kelius jų pilnos pilietybės (full citizenship) realizacijai, kuri reiškia lygias teises, lygų socialinį dalyvavimą (social participation) ir lygų priėjimą prie sprendimų priėmimo (equal acces to desicion making) (Bussemaker, van Kersbergen 1996:17). Globos feminizacija palaiko visuomenės diskriminacines nuostatas moterų atžvilgiu, nes moteris tada suprantama tik kaip dalinė darbuotoja, galinti kurti tik dalinį produktą ir dirbti tik iš dalies efektyviai. O toks darbuotojas kapitalistinio ūkio sąlygomis yra nevisavertis, vadinasi, pasmerktas menkesniam apmokėjimui už darbą, žemesniam socialiniam statusui ir prastesniems gyvenimo šansams.

Viena iš priemonių įveikti globos feminizaciją yra bent dalinis praktinių globos darbų perkėlimas į viešąją sferą. Gerovės valstybei prisiimant dalį globos įsipareigojimų paprastai taikomos trejopos priemonės: pašalpos, išmokas ir mokestinės lengvatos; užimtumo priemonės (tėvystės, motinystės atostogos, lanksčios užimtumo formos); socialinės paslaugos (vaikų darželiai, senelių dienos centrai ir pan.), (Daly, Rake 2003: 50-51). Įsitvirtinusi ir tyrimais pagrįsta nuomonė, jog ten, kur globa tampa viešosios sferos dalimi, ji institucionalizuojama, moterys gali geriau naudotis savo socialinėmis, pilietinėmis ir politinėmis teisėmis (Bussemaker, van Kersbergen 1996:17). Vis dėlto, kaip pabrėžia Daly ir Rake, svarbu nepamiršti globos dvilypumo, tai yra fakto, jog globa yra ne tik praktinės, bet ir emocinės užduotys, atliekamos privačiojoje erdvėje (Daly, Rake 2003:48). Net ir sukūrus sąlygas, kurioms esant vyrai ir moterys labiau egalitariškai skirstysis praktines užduotis, emocinis darbas gali likti moters veiklos sritimi ir palaikyti patriarchalųjį moteriškumo modelį, skatinantį visuomeninę moterų diskriminaciją. Todėl gerovės valstybės taiko įvairias priemones, siekdamos įtraukti vyrus į globos praktinių ir emocinių darbų atlikimą: plėtoja švietimą lyčių klausimais, psichologinės paramos partneriams paslaugas, įgyvendina šeiminio švietimo programas.

 

Globos feminizacija, įšaldyta kultūroje gali tapti vienu iš barjerų, užkertančiu galimybes moterims realizuoti savo socialines teises. Tokiu atveju, net ir sukūrus moterims palankias teisines ir socialines sąlygas, kultūra veiks kaip barjeras, užkertantis kelią realiai veikiančiai lyčių lygybei visuomenėje. Todėl aptariant gerovės kapitalizmo sukūrimo galimybes Lietuvos visuomenėje tikslinga išnagrinėti Lietuvos visuomenės kultūrines nuostatas apie globą bei moterų ir vyrų tapatybes. Pradžioje aptarime kam Lietuvos gyventojai priskiria praktines globos užduotis, o vėliau nagrinėsime emocinių globos užduočių ir lyties sąsajas.

                      Lietuvos statistikos departamento atlikti Laiko panaudojimo  tyrimai rodo, kad moterys Lietuvoje per parą namų ūkio ir šeimos priežiūros darbams skiria dvi valandas daugiau nei vyrai (Šemeta 2004). Vien moterys tvarko drabužius ir patalynę, jos beveik tris kartus daugiau laiko nei vyrai skiria maisto ruošimui ir indų plovimui, beveik du kartus daugiau namų tvarkymui ir beveik tris kartus daugiau vaikų priežiūrai. Nors palyginus su 1990 metais namų ūkio ir šeimos priežiūros darbams bei globai (pagalbai) moterys dabar sugaišta beveik pusantros valandos mažiau, tikėtina, jog tai sąlygota išaugusio buitinės technikos panaudojimo, bet ne tolygiau tarp moterų ir vyrų paskirstytų namų ūkio darbų. Vyrų namų ūkio darbams skiriamo laiko sąnaudos per 14 metų taip pat šiek tiek sumažėjo. Mūsų projekto rėmuose atliktas sociologinis tyrimas dar kartą parodė[ii], kad absoliuti dauguma su partneriu gyvenančių moterų dažniausiai ruošia maistą, plauna indus, perka maisto produktus, tvarko būstą (Lentelė 1).

                      Suprantama, jog jei moterys atlieka praktinius globos darbus, jas visuomenė paprastai siejama su vaikų globa bei mano, kad tik jos gali geriau atlikti šias užduotis. 62 proc. Lietuvos gyventojų įsitikinę, kad vaiko globa iki mokyklos privalo būti motinos rūpestis, kuri vardan vaiko atsisako profesinės veiklos, ikimokyklinio auklėjimo įstaigų paslaugų ir augina vaiką namuose. Šią nuomonę beveik taip pat dažnai palaiko vyrai ir moterys (atitinkamai 55 proc. ir 49 proc.), o tai reiškia, jog pačios moterys linkusios suvokti save per patriarchalių lūkesčių prizmę ir siekti tokio gyvenimo, kuris išstumia jas iš aktyvios profesinės ir socialinės veiklos bei užkerta galimybes realizuoti savo socialines teises. Vis dėlto, svarbu pastebėti, kad savo nuostatomis šiuo klausimu iš visų kartų labiausiai išsiskiria ne visas jaunimas, kaip būtų galima tikėtis, o tik jaunesnio amžiaus moterys. Jei apie 60 proc. vidutinės (35- 54 metai) ir tiek pat vyriausios (55 ir vyresni) kartos moterų ir vyrų pritaria nuomonei, kad „ikimokyklinio amžiaus vaikai nukenčia, jei jų motina dirba“, tai tuo tarpu šiai nuomonei pritaria dvigubai mažiau (29 proc.) jauniausios kartos moterų (iki 34 metų). Galima būtų tikėtis, jog panašiai kaip jos, konflikto tarp globos bei darbo neįžvelgia ir jaunesnės kartos vyrai, kuriuos su savo kartos moterimis jungia ta pati socialinė patirtis. Tačiau rezultatai rodo, kad socialiniai pokyčiai, kuriuos išgyveno Lietuvos visuomenė, paliko skirtingus pėdsakus jaunų moterų ir vyrų biografijose, o socialinė kaita ne vienodai formavo jaunų moterų ir vyrų lūkesčius bei nuostatas. 44 proc. jaunesnės kartos vyrų įsitikinę, kad ikimokyklinukui geriausia augti namuose su motina, tad jie, panašiai kaip ir vyresnės kartos moterys bei vyrai linkę feminizuoti globą bei suvokti moters darbą ir motinystę kaip priešpriešas, bet ne vienas kitą papildančius žmogaus gyvenimo dalykus. Vis dėlto, svarbu pastebėti, kad nors globos feminizacijai pritaria daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų, tačiau sparčiai kintanti socialinė realybė keičia žmonių nuomones apie moters šeiminius ir darbinius vaidmenis. Jei 1990 m. su teiginiu, kad „ikimokyklinio amžiaus vaikai nukenčia jei jų motina dirba“ visiškai sutiko ar sutiko 90 proc., 1999 m. – 71 proc., tai 2004 m. – jau tik 62 proc. gyventojų (Matulionis 2001: 248).

Tai, jog Lietuvoje moters tapatumas apibrėžiamas pirmiausia per globą liudija ir pusės gyventojų nepritarimas tokiam pasirinkimui, kai pirmuosius gyvenimo metus vaikas praleidžia su tėvu motinai dirbant. 48 proc. gyventojų nepritaria įprastų moters ir vyro globos vaidmenų sukeitimui, kai pirmaisiais vaiko gyvenimo metais vaiką augina tėvas. Vis dėlto tai, jog net 32 proc. gyventojų šiuo klausimu yra neapsisprendę, matyt, rodo visuomenės nuostatų virsmą, kai nemaža dalis visuomenės dar neturi aiškios pozicijos šiuo klausimu. Šis kiek radikalesnis nei anksčiau aptartas globos vaidmenų sukeitimas, atrodo, yra dar per drąsus ir jauniausios kartos Lietuvos moterimis. Apie 40 proc. jauniausios (iki 34 m.) kartos vyrų ir moterų (atitinkamai 40 proc. ir 44 proc.) pasisako už tai, kad iki metų vaiką augintų moteris. Šiai nuomonei bemaž taip pat dažnai pritaria ir vidurinės (35-54 m.) kartos žmonės, o vyriausioji karta rūpestį kūdikiu pirmaisiais jo gyvenimo metais dar dažniau suvokia kaip neatsiejamą moters pareigą, kurią dėl savo „prigimtinių savybių“ gali atlikti tik moteris.

Požiūris į moters vaidmenį auginant vaikus yra tampriai susijęs ne tik su jau aptartais kartos ir lyties veiksniais, bet ir su socialine klasine padėtimi. Žmonės su aukštesniu profesiniu statusu dažniau nei kitų grupių atstovai pasisako už modernesnę moters tapatybę bei globos institucionalizaciją. Aukštesnį statusą turintys rečiau pritaria teiginiui, jog „ikimokyklinio amžiaus vaikai nukenčia, jei jų mama dirba“ nei darbininkai bei pensininkai, o griežčiausiai su šia nuomone nesutinka studentai. Nors apie 38 proc. vadovų ir tiek pat specialistų, kurių dauguma turi aukštesnį išsilavinimą, sutinka su teiginiu, kad „negerai, kai gimus vaikui metus ar kelis jį augina tėvas, o motina dirba“, tačiau darbininkų ir pensininkų grupėse nepritariančių lyčių vaidmenų modernizacijai yra dar daugiau (atitinkamai 53 proc. ir 58 proc.). Svarbu pabrėžti, kad pagal amžiaus struktūrą vadovų, specialistų ir darbininkų grupės yra labai panašios. Vadinasi, klasė yra ypatingai svarbus veiksnys, įtakojantis žmonių pasaulėžiūras ir požiūrius. Aukštesnės socialinės klasės yra individualizacijos principus ir modernias tapatybes kuriančios, įsisavinančios ir perduodančios socialinės kultūrinės terpės.

Globa, kaip minėta, yra ne tik praktinis, bet ir emocinis darbas, todėl globos vaizdiniai tampriai susiję ir su kultūroje slypinčiais emociniais idealais, organizuojančiais žmonių tarpusavio santykius. Emocijas valdantys kultūriniai idealai apibrėžia moters ir vyro santykius, tėvystės, motinystės užduotis ir raiškos formas. Kadangi emociniai moters ir vyro meilės, tėvų-vaikų santykių idealai nukreipti į privačiąją sferą, suprantama, kad jie neišvengiamai susiję ir su lyčių tapatybėmis, tuo, kaip suvokiamas „normalus“ moters ir vyro gyvenimas. Romantinės meilės idealai yra tampriai susiję su tradicinėmis lyčių tapatybėmis, o Vakaruose įsigalėję XIX a. pab. – XX a. pr. jie tapo viena iš moters domestikacijos (pririšimo prie namų, šeimos gyvenimo) priemonių. Įkūnydamas tam tikrą moters ir vyro santykių tipą šis idealas kiekvienam iš partnerių sukuria specialų vaidmenį, derantį su lyčių tapatybėmis bei santuokos institutu. Romantinės meilės ideale užkoduotas moters ir vyro santykių būdas sureikšmina kelis santykių aspektus: partnerio (ir ryšio) išskirtinumą (vadinasi, tikra meilė gali būti tik vieną kartą gyvenime), partnerių tapatybių susiliejimą į vieną visumą, iracionalumą, emocinį ryšio intensyvumą. „Tikroji meilė“ pajėgi moraliai perkeisti žmogų, pridėti jam tokių savybių, kurių jis anksčiau neturėjo, užtikrinti gyvenimo pilnatvę. Moteriai šis idealas numato išskirtinį vaidmenį. Emocinis ekspresyvumas, atsidavimas, pakantumas ir pasišventimas siekti meilės pilnatvės sau ir vyrui – tai mylinčios moters apibūdinimas. Taip romantinio meilės idealo pagalba moteris paverčiama poros psichologinio komforto kūrėja ir sergėtoja, nes tik ji savo „prigimtinių savybių“ dėka yra įvaldžiusi šiam tikslui pasiekti būtinas priemones. Tiesa, triumfavęs XIX a. pab. – XX a. pr., šis lyčių tarpusavio santykių idealas XX a. demografinių, socialinių, kultūrinių pokyčių buvo aplamdytas, tačiau jis tebėra gajus iki šiol. Aktyviai eksploatuojamas populiarios kultūros romantinės meilės idealas tebeženklina moterų ir vyrų biografijas, paversdamas moteris partnerių globėjomis bei emocinio darbo ekspertėmis, o vyrus – emocinio darbo paslaugų gavėjais.

Romantinės meilės utopijos idealai Lietuvoje nėra dominuojantys, nes 38 proc. Lietuvos gyventojų sutinka su teiginiu, kad „tikra meilė aplanko tik kartą gyvenime“, 45 proc. mano, jog „per gyvenimą žmogus gali mylėti keletą partnerių“, o 17 proc. nesutinka nei su viena iš šių nuomonių. Nors moterys dažniau nei vyrai deklaruoja ištikimybę romantinei meilei (atitinkamai 42 proc. moterų ir 34 proc. vyrų), tačiau šie idealai artimesni vyresniojo amžiaus moterims (Lentelė 2). Moterys iki 34 m. dvigubai rečiau nei vyriausiojo amžiaus moterys (55 m. ir vyresnės) pritaria romantiniam meilės idealui (atitinkamai 28 proc. ir 58 proc.). Įvertinant skirtingą kartų socialinę patirtį, kai jaunesnės kartos socialinė branda vyko pokyčių laikotarpiu, galima būtų manyti, jog panašios tendencijos turėtų atsikartoti ir vyrų grupėje: jaunimas turėtų labiau pritarti šiuolaikiniam meilės idealui, kuriame išblukęs „vienintelio tikrojo partnerio ir ryšio“ akcentas. Tačiau jaunesni vyrai dažniau nei vidutinio amžiaus vyrai pasisako už romantiškosios meilės idealą ir savo požiūriu daug panašesni į vyriausiosios amžiaus grupės vyrus. Taigi, kaip matome, skirtumai pasisakant už vieną ar kitą emocinį lyčių tarpusavio santykių idealą, už kurio slypi ir atitinkamas lyčių santykių modelis, yra pagimdyti ne tik amžiaus, bet kompleksiškų lyties ir kartos veiksnių. Vyresnės kartos moterys ir vyrai simpatizuoja romantiškai meilei, kuri gali (tačiau ne būtinai) implikuoti patriarchalų lyčių santykių modelį, savo nuostatomis nuo jų neatsilieka jaunesnės kartos vyrai, o štai jaunesnės moterys užima visai kitas pasaulėžiūrines pozicijas.

Kuo žemesnis moterų ar vyrų išsilavinimas, tuo aktyviau jie remia romantiškus meilės idealus ir priešingai, aukštesnis išsilavinimas skatina tapatintis su šiuolaikinės meilės idealais, kuriose daugiau erdvės paliekama moters autonomijai, savarankiškumui ir individualizmui. Tačiau čia vėlgi reikia padaryti keletą pastabų: moterų požiūriui į meilę išsilavinimas turi daug didesnės įtakos nei vyrams. Kuo žemesnis moterų išsilavinimas tuo labiau jos simpatizuoja „pelenės istorijai“, o kuo aukštesnis išsilavinimas – tuo labiau šį moters ir vyro santykių modelį jos atmeta (atitinkamai pritaria romantinės meilės idealui moterys su nebaigtu viduriniu — 61 proc., o su aukštuoju – 21 proc.). Vyrų grupėje šie skirtumai nėra tokie ryškūs: 40 proc. vyrų su viduriniu ir 28 proc. vyrų su aukštuoju išsilavinimu pritaria romantinės meilės idealams. Taigi, romantinės meilės idealui, kuris betarpiškai susijęs tradicinėmis lyčių tapatybėmis, rečiausiai pritaria jaunesniojo amžiaus išsilavinusios moterys, kurios demonstruoja priešingą požiūrį į emocinius ryšius nei savo kartos vyrai ar vyresnių kartų žmonės.

Suprantama, jog kultūriniai lūkesčiai, kurie tapatinami su moterimi, siedami ją su globa kaip emociniu darbu, organizuoja ir socialinę tikrovę. Globos iš moters ne tik laukiama, bet globos į ją ir kreipiamasi. 2000 m. atliktame tyrime nustatyta, kad moterys beveik tris kartus dažniau nei vyrai šeimoje teikia emocinę paramą šeimos nariams (Purvaneckas, Purvaneckienė 2001:49). Mūsų tyrimas nustatė, kad iškilus sunkumams, kai tenka ieškoti paguodos ar supratimo poroje (registruotoje ar neregistruotoje santuokoje) gyvenantys vyrai pagalbos dažniau kreipiasi į savo partneres, nei tai daro moterys. Atitinkamai 68 proc. vyrų ir 57 proc. moterų nurodė, kad dažniausiai paguodos jie ieško kreipdamiesi į savo sutuoktinį(-ę) ar sugyventinį (-ę). Vadinasi, būtent vyrams jų partnerės yra pagrindinis emocinės paramos šaltinis. Žinoma, čia kyla klausimas, kodėl moterys rečiau pagalbos kreipiasi į savo partnerius, juk įsitvirtinusi nuomonė, kad moterys linkusios labiau dalintis savo jausmais, patirtimis ir išgyvenimais. Viena galima priežastis – moterų emociniai poreikiai vyrų yra neatliepiami, o poreikių nepatenkinimas verčia jas nusiraminimo ir paguodos ieškoti už poros ribų. Su partneriu gyvenančios moterys dažniau nei poroje gyvenantys vyrai pagalbos kreipiasi į artimus gimines (atitinkamai 28 proc. ir 14 proc.). Panašias tendencijas fiksuoja ir kai kurie vakarų sociologai, teigiantys, jog susituokusios moterys savo artimiausiais žmonėmis dažniausiai nurodo drauges, o vyrai – žmonas (Rubin 1985: 16-38).

Jei moterys yra paguodos šaltinis, ar jos yra ir tarpusavio santykių kolizijų narpliotojos, konfliktų sprendėjos? Galima būtų manyti, jog visuomenėje, kurioje moteris siejama su globa, ji atitinkamai daugiau investuoja ir į emocinį darbą, kaip savikontrolę ir specialių įgūdžių kaupimą, reikalingą sprendžiant tarpasmeninius sutuoktinių konfliktus. Tačiau Lietuvos visuomenėje situacija yra šiek tiek kitokia. Su partneriu gyvenantys vyrai ir moterys bemaž taip pat dažnai teigia, kad spręsdami konfliktus jie nesirenka dviejų nekonstruktyvių strategijų - tylėjimo ar smurto. Atitinkamai „niekada“ arba „itin retai“ susipykę su partneriu tyli 38 proc. vyrų ir 42 proc. moterų, o nesmurtauja – 88 proc. vyrų ir 89 proc. moterų. Bet, kad ir kaip būtų keista, moterys dažniau nei vyrai „karšai ginčijasi ar šaukia“ (atitinkamai 25 proc. ir 14 proc.) ir taip pat dažnai kaip vyrai linkę konfliktus spręsti derybomis (32 proc. moterų ir 32 proc. vyrų).

Konstruktyvios ar nekonstruktyvios strategijos pasirinkimas susijęs ir su respondentų amžiumi. Jaunesni vyrai kiek  dažniau nei vyresni nesutarimus sprendžia derybomis, o jaunesnės moterys derasi beveik du kartus rečiau nei vyresnės (Lentelė 3). Įdomu, jog sugebėjimas derėtis moterų grupėje nėra susijęs su išsilavinimu, bet labiau su amžiumi: aukštąjį išsilavinimą turinčios moterys rečiau sprendžia konfliktus derybų keliu (15 proc.), o nebaigtą vidurinį išsilavinimą turinčios moterys (jos ir vyresnės) teigia konstruktyviai sprendžiančios konfliktus (42 proc.). Tarp vyrų situacija yra priešinga: kuo aukštesnis išsilavinimas, tuo dažniau deklaruojama, jog konfliktai sprendžiami derybų keliu. Nekonstruktyvias konflikto sprendimo strategijas, tai yra karštus ginčus, pasitelkia apie pusė jaunesnio amžiaus moterų ir vyrų, o vyresni žmonės šiuo keliu konfliktus sprendžia rečiau.

Taigi, kodėl moterys dažniau nei vyrai „šaukia ir ginčijasi“, o jaunesnės moterys, kurios kitais su globos užduotimis susijusiais klausimais demonstruoja modernias tapatybes, rečiau pasitelkia konstruktyvius konflikto sprendimo būdus? Atsakyti į šį klausimą nėra paprasta, o viena iš galimų interpretacijų būtų ta, jog šie prieštaringi duomenys atspindi patriarchalias lyčių tapatybes, jas atitinkančias emocinio darbo strategijas ir lyčių tapatybių virsmą. Tai, jog moterys dažniau nei vyrai konfliktus sprendžia ginčais rodo, jog kultūra moterį tapatina su emociniu ekspresyvumu ir toks elgesio modelis joms yra labiau leistinas. Vyresniojo amžiaus moterų dažniau deklaruojami konstruktyvūs konflikto sprendimo būdai gali būti susiję su specifine emocinio darbo rūšimi, kai emocijų kontrolė nukreipta ne į racionalų pozicijų derinimą, bet į pozicijų atsisakymą. Ši strategija gali kilti iš individualių poreikių atsisakymo, susijusio su tradiciniu moteriškumu. Jaunesnių moterų veiksmai, kai konfliktai dažniau sprendžiami neefektyviai, gali būti interpretuojami kaip šios kartos moterų maištas prieš nusistovėjusius tradicinio moteriškumo elgesio modelius ir lyčių subordinacijos santykius. Tačiau šis maištas atveda ne prie racionalių konflikto valdymo būdų, kurių prielaida yra asmens autonomija ir specialios psichologinės žinios, bet prie emocinio ekspresyvumo.  Šiuo atveju moterys bando išardyti kultūroje nusistovėjusius asimetriškus moters ir vyro santykius, jos yra įsisąmoninusios savo autonomiją ir individualius poreikius, tačiau stinga psichologinių žinių, kurios padėtų konfliktus spręsti pozicijų derinimo derybomis.

 Taigi, empirinė su lyties tapatybėmis siejamų kultūrinių lūkesčių analizė rodo, kad Lietuvos visuomenėje lyčių tapatybės siejamos su patriarchaliais lūkesčiais. Moteris tapatinama ne tik su praktiniais, bet ir su emociniais globos darbais. Tačiau lūkesčiai, kuriuos visuomenė sieja su moterimis ir vyrais, yra skirtingi atskirose kartose. Priešingai nei galima tikėtis, Lietuvos visuomenė išgyvena ne tik konfliktą tarp kartų, kai jaunesni žmonės pasisako už modernesnes, o vyresni – už labiau tradicines lyčių tapatybes, bet ir konfliktą jaunimo kartoje. Jaunesnės kartos moterų ir vyrų požiūriai į lyties tapatybes įkūnija šios kartos skilimą, nes moterys pasisako už modernesnes tapatybes, o vyrai atkartoja patriarchalias, vyresnei kartai būdingas nuostatas.

 

Svarstymai diskusijai

 

Kaip rodo vakarų šalių patirtis gerovės valstybė savaime dar nereiškia moterų ir vyrų lygių galimybių užtikrinimo. Tam, kad gerovės valstybė veiktų kaip lyties nelygybių amortizatorius reikalinga struktūrinių ir kultūrinių prielaidų sąveika. Globos institucionalizacija, kaip viena iš struktūrinių priemonių, įgalinančių aktyvesnį moterų dalyvavimą profesinėje veikloje ir socialiniame gyvenime, efektyviai veikia tada, kai dėl individualizacijos procesų visuomenėje vyksta patriarchalių lyties tapatybių atsisakymas. 

Lietuvoje kultūrinių lyčių tapatybių takoskyra yra plati ir ryški, jos egzistavimas dar ilgai ženklins konfliktiškus lyčių santykius visuomenėje, o didesnė globos institucionalizacija nebus efektyvus lyčių lygybę skatinantis impulsas. Lietuvoje egzistuojanti lyčių tapatybių takoskyra moterį sieja su globa, palieka ją privačiojoje sferoje, o vyrą – viešojoje. Atsižvelgiant į dabartinę Lietuvos situaciją, tikėtina, jog ateityje, net ir siaurėjant moters praktinių globos užduočių sąrašui, emocinės globos lūkesčiai moteriai nesikeis, o gal net augs. Nestabilioje šiuolaikinėje visuomenėje, kur emocinis saugumas įgyja ypatingą vertę, globa yra ir išliks moteriška lemtimi. Visa tai apspręs moterų situaciją ir palaikys moterų marginalizaciją viešojoje sferoje, nes emocinė globa, kitaip nei skalbimas ar virimas yra nukreipta į giluminius žmogiškosios egzistencijos dalykus. Emocinės globos idealai, kurie saistomi su moterimi, turi žymiai didesnę galią tvarkyti mūsų kasdienybę, apibrėžti kas ir kaip yra normalu, kas ir ko gali siekti, nei praktinių globos užduočių perskirstymas. Su emocine globa susijusios nusistovėjusios tvarkos griūtis visuomenės yra ir bus priimama kaip pasikėsinimas į pamatinį jos narių ontologinį saugumą. Todėl emocinės globos ir moteriškumo ryšio išardymas yra sunkiausias ir svarbus kultūrinės modernizacijos uždavinys.

Čia kyla ir kitas klausimas, kurio vertėtų nepamiršti diskutuojant apie gerovės kapitalizmo šansus Lietuvoje. Kiek globos institucionalizacija Lietuvoje, kurioje stebimos kultūrinės lyčių tapatybių modernizacijos užuomazgos, gali prisidėti prie lyčių lygybės arba pilnos moterų pilietybės įgyvendinimo? Kitaip įvardinant problemą galime klausti, ar įsteigus daugiau vaikų darželių Lietuvos politikos, verslo, mokslo viršūnėse bus daugiau moterų? Žinoma, nereiškia, kad nereikia atidarinėti naujų vaikų darželių ir steigti kitų globos paslaugų. Tačiau ar nėra lygiai taip pat svarbu daugiau dėmesio ir išteklių skirti lyčių studijų programoms vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, psichologinės paramos programoms šeimai ar veiksmingus mechanizmus žiniasklaidos kontrolei, kad nuoga moters krūtinė reklamoje visuomenei nebūtų “tiesiog normalus dalykas”. Priešingu atveju, globos institucionalizacija keis moterų struktūrinę padėtį, daugiau jų įsilies į darbo rinką, bet nekeis kultūrinių visuomenės nuostatų moterų atžvilgiu, o tai sąlygos moterų marginalizaciją  visuomenėje.

 

Lentelė 1. Namų ruošos darbų pasiskirstymas tarp gyvenančių su partneriu (registruotoje ar neregistruotoje santuokoje), pagal lytį, proc.

 

 

Lentelė 2. Kultūrinių meilės idealų vertinimas tarp vyrų ir moterų, pagal amžių, išsilavinimą

 

 

Lentelė 3. Konflikto sprendimo strategijos tarp gyvenančių su partneriu pagal amžių, išsilavinimą moterų ir vyrų grupėse, proc.

 

Literatūra: