Mokykla - stereotipų kalvė
Doc. dr. Jolanta Reingardienė, VDU, Socialinių tyrimų centras.
Komentaras į LNK televizijos laidą "JEIGU" - apie mokytojų ir mokinių teises, 2006.10.18
Šįkart dilemų kryžkelėje atsidūrė žinoma atlikėja ir visuomenės veikėja Donalda Meiželytė. Ji linksmai, ironiškai ir dažnai pernelyg paprastai sprendė sudėtingas mokytojų ir mokinių santykių problemas. Laidos žiūrovai galėjo kartu su laidos heroje persikelti atgal į savo mokyklinius metus, spręsti herojės dukros ir jos mokytojų tarpusavio santykių dilemas, išgirsti laidos liudytojų pasakojimų. Laidos tema iš ties labai aktuali, atskleidžianti pačias skaudžiausias šiuolaikinės švietimo sistemos, ypač pagrindinio ir vidurinio ugdymo problemas. Narkomanija, bendraamžių smurtas, nepagarba kitaip mąstantiems ir visiems „kitokiems“, pakantumo ir, bendrai, pagarbos žmogaus orumui stygius - tai tik keletas pačių aktualiausių problemų. Šių reiškinių priežastys labai kompleksiškos, kai kurias iš jų pastiprino šiuolaikinės visuomenės transformacijos procesų realijos, kai kurios turi istorinį palikimą.
Šiuolaikinėje visuomenėje ankstyvoji vaikų socializacija jau senokai peržengė vien tik šeimos ribas, persikėle į mokyklas, bendraamžių grupes, prie televizorių ir kompiuterių ekranų. Todėl būtų neteisinga paauglių problemų ieškoti tik šeimoje ar vien mokykloje, nors pastarosioms institucijoms, aptarinėjant paauglių problemas, skiriama bene daugiausia dėmesio ir kritikos. Tiek šeima, tiek ir švietimo sistema išgyvena intensyvius transformacijos procesus, kurie labiausiai veikia bene labiausiai pažeidžiamą visuomenės sluoksnį – paauglius ir jaunimą.
Šioje laidoje nagrinėjamų problemų kontekste, mano nuomone, iškilo dvi svarbios ir iki šiol didžiausios pagrindinio ir vidurinio ugdymo sistemos spragos – pilietinis ir lytinis ugdymas. Jeigu pirmasis jau lyg ir tapo paauglių bendrųjų ugdymo programų dalimi (pilietinio ugdymo turinį apibrėžia bendroji pilietinio ugdymo programa ir kiti nacionalinio lygmens dokumentai), tai lytinis ugdymas - iššaukė didžiausias kontroversijas ir panašu, kad kuriam laikui atgulė ministerijos stalčiuose.
Didžiausia pilietinio ugdymo programų problema yra tai, kad moksleiviams tik kalbama apie demokratiją, bet jie neugdomi veikti pagal demokratijos nustatytas taisykles. Kol mokytojai neišsižadės paternalistinių nuostatų mokinių atžvilgiu, neišgyvendins įvairiausių fobijų ir stereotipinio mąstymo iš savo galvų, jeigu į mokinius bus žvelgiama tik kaip į ateities suaugusius ir teisių subjektus, vargu ar galime tikėtis kiek reikšmingesnio moksleivių pilietinio ugdymo poveikio. Mokslinėje literatūroje dažnai akcentuojama, kad keičiasi jaunimo vertybinės orientacijos šiuolaikinėje visuomenėje, tačiau išsamesni mokyklinio amžiaus jaunimo apklausų rezultatai rodo, kad moksleivių tarpe apstu stereotipinio mąstymo, nepagarbos ir netolerancijos lygybės idealams, mažumų teisėms bei abejingumo likusio globalaus pasaulio problemoms. Mokyklos įtaka demokratinių vertybių (ypač pagarbos žmogaus teisėms ir lygybės idealams) ugdymui, demokratijos praktikai tapo esminė. Būtent pilietinio ugdymo pamokos turėtų parengti moksleivius būti kritiškais ir aktyviais demokratinės sistemos piliečiais, taip pat padėtų pagrindus tų įgūdžių, kurie vėliau bus reikalingi integruojantis į darbo rinką ir kitas viešojo gyvenimo sritis.
Lytinio ugdymo paskirties ir turinio aptarimas yra kur kas sudėtingesnis uždavinys. Čia susikerta skirtingi interesai, ideologijos ir „mitologijos“. Lytinis ugdymas Lietuvoje dažnai nepagrįstai tapatinamas su seksualiniu ugdymu, turint galvoje tik informacijos apie lytinius santykius sklaidą mokinių tarpe, todėl joms uoliai priešinasi įvairios konservatyviosios jėgos. Tuo tarpu pažangios demokratijos šalyse lytinio (pačia plačiausia socialine prasme) ugdymo programos jau senokai įsitvirtino privalomų ugdymo programų tarpe. Skundžiamės dėl augančio paauglių merginų nėštumo, plintančių seksualinių santykių ir seksualinės prievartos moksleivių tarpe, bendraamžių smurto (poreikis pasitvirtinti savo vyriškumą yra ypač stiprus mokykliniame amžiuje) ar nesusikalbėjimo tarp lyčių. Įdėmiau pažiūrėjus pastebėsime, kad mokykla yra būtent ta vieta, kurioje nuolat kurstomas antagonizmas tarp lyčių, kurioje išradingiausiais būdais kuriami skirtingi vaikinų ir merginų homosocialūs pasauliai, poreikiai ir troškimai bei įdėmiai saugoma, kad šių pasaulių ir erdvių ribos nebūtų peržengtos. Skirtingi vaikinų ir merginų troškimai puikiai natūralizuojami ir įsodinami į moksleivių mentalines struktūras tokiu būdu, kad apie jokias kitas alternatyvas vėliau dažnai net negalvojama. Moksleivių karjeros vertybinių orientacijų tyrimai atskleidžia, kad vis dar nemaža dalis moksleivių tiki, kad moters vieta visuomenėje –gimdyti ir auginti vaikus, tuo tarpu vyro – aprūpinti šeimą finansiškai. Jau mokyklos suole merginos yra profiliuojamos rinktis mažiausiai darbo rinkoje vertinamas taip vadinamas „moteriškas“ profesijas, o karjeros ambicijas palikti vyrams (pvz. moterų dominavimas pedagogų tarpe taip pat atstovauja puikų vaidmens modelį merginoms). Jeigu vėliau šios lyčių sistemos ribos peržengiamos, susiduriama su rimtomis socialinėmis ir psichologinėmis problemomis. Beje, laidos kūrėjai taip pat lengvai nuvingiuoja tradicinės lyčių socializacijos pramintais keliais: mergina -meilė - dėl meilės pamesti mokslai – nėštumas – gimdymas – šeimą aprūpinantis vyras ir t.t.
Lytinio ugdymo programos tikslais turėtų būti būtent atskleisti socialinius lytiškumo aspektus, griauti paplitusius stereotipus, skatinti ne konkurenciją, bet kooperaciją moksleivių ir moksleivių bei pedagogų tarpusavio santykiuose, atskleisti skaudžias socialinės nelygybės pasekmes individui, šeimai ir visuomenei. Stereotipai yra nelygybės pagrindas. Nelygybė kaip socialinis darinys atveria plačias socialinės kaitos galimybes. Tik darbą reikia pradėti nuo mokyklinio suolo.
