Nediskriminavimo politika Europos Sąjungoje: teisiniai įpareigojimai ir atsakomybė
Laima Vengalė, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėja
Dabartinė žmogaus teisių sistema atspindi per kelis šimtmečius susiformavusias filosofines ir teisines idėjas, skelbiančias, kad visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs. Tarptautinėje erdvėje seniai sutariama, kad nepaisant įgimtų ar įgytų skirtumų visiems žmonėms būtina sudaryti vienodas raidos galimybes, palankias sąlygas realizuoti savo gebėjimus bei poreikius, užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiamos asmenų teisės dėl lyties, rasės, etniškumo, seksualinės orientacijos, amžiaus, negalios ar religinių įsitikinimų. XX amžiaus antrojoje pusėje politinės, pilietinės, ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės išsamiai apibrėžtos tarptautiniuose dokumentuose (pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, priimtoje netrukus po Antrojo pasaulinio karo), o juose išdėstyti principai tapo neatskiriama valstybių nacionalinės teisės dalimi.
Prieš daugiau nei keturis dešimtmečius (1966 m.) buvo priimti vieni iš reikšmingiausių JTO tarptautinių dokumentų - Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas bei Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, kartu su JTO Visuotine žmogaus teisių deklaracija sudarantys Tarptautinę žmogaus teisių chartiją. Šie ir kiti Jungtinių Tautų dokumentai (pavyzdžiui, Konvencija dėl visų formų moterų diskriminacijos panaikinimo ar Konvencija dėl rasinės diskriminacijos panaikinimo) įpareigoja valstybės laikytis juose įtvirtintų principų, sukuria gana griežtą valstybių atskaitomybės ir individualių žmogaus teisių apsaugos mechanizmą.
Kitos tarptautinės organizacijos taip pat yra priėmusios daug reikšmingų daugiašalių tarptautinių sutarčių, reglamentuojančių įvairias žmogaus teisių sritis. Bene pats efektyviausias tarptautinis žmogaus teisių apsaugos mechanizmas buvo nustatytas 1950 m. lapkričio 4 d. Europos Tarybos (ET) priimtoje tarptautinėje sutartyje – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Pagrindinis šio mechanizmo elementas – Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTK), į kurį dėl pažeistų teisių gali kreiptis ET valstybių piliečiai, išnaudoję nacionalinio teisių gynimo mechanizmo galimybes. EŽTK sprendimais dažnai vadovaujasi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pripažįstantis minėto teismo kompetenciją žmogaus teisių klausimais.
Demokratijos principams tapus daugelio valstybių valdymo pagrindu, žmonių lygiateisiškumo bei žmonių gyvenimo kokybės klausimams skiriama vis daugiau dėmesio. Tarptautiniais dokumentais įtvirtinama vis daugiau žmogaus teisių aspektų, atsiranda vis daugiau galimybių apginti pažeistas teises tarptautinių mechanizmų pagalba. Vis tik nereiktų pervertinti tarptautinės teisės galimybių tiesiogiai reguliuoti individo teises ir pareigas, nes didžiausia individo teisių ir pareigų dalis yra ir bus reguliuojama nacionalinės teisės normų ir užtikrinama valstybės institucijų, o tarptautinės priemonės ir toliau liks kaip papildomos.
Europos Sąjungos (ES) teisė daug dėmesio skiria nediskriminavimo ir lygių galimybių klausimams, jos nuostatas privalo įgyvendinti visos valstybės narės. Jau kelerius dešimtmečius plėtojama lyčių lygybės sritis, o pastaraisiais metais vis plačiau reglamentuojamas draudimas diskriminuoti asmenis dėl jų tautybės, rasės, seksualinės orientacijos, amžiaus, negalios ar religinių įsitikinimų. Lietuvai aktualios ne tik Europos Bendrijos sutarties 13 straipsnyje, Lyčių lygybės, Rasių lygybės ar Užimtumo direktyvose, ES pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintos nuostatos. Ypač svarbi ES institucijų kuriama ir įgyvendinama politika, kurios tikslas – kova su socialine atskirtimi, asmenų visavertė integracija į darbo rinką, švietimo sistemą, kitas visuomenės gyvenimo sritis. Lietuvoje ES politikos tikslai suprantami ne tik efektyvaus žmogaus teisių užtikrinimo kontekste, - jie ypač akcentuojami kaip darnios visuomenės plėtros ir ekonominio gerbūvio pagrindas. Pagarba žmogaus teisėms bei visuomenės įvairovei yra viena pagrindinių demokratinės santvarkos vertybių. Deja, gyvename visuomenėje, kurioje lygios galimybės dažnai telieka deklaracija, o kasdienybėje įvairiais požymiais išsiskiriantys žmonės tampa diskriminavimo, stereotipų, išankstinio nusistatymo ar netgi atviros neapykantos aukomis. Negalėdami apsiginti ar nustatyti priešiško elgesio priežasčių diskriminuojamieji dažnai gyvena socialinės atskirties sąlygomis, jiems sunkiau įgyti tinkamą išsilavinimą ar profesiją bei gauti gerai apmokamą darbą. Dėl įvairių priežasčių ribotas ir pažeidžiamų grupių dalyvavimas visuomenės gyvenime, ypač menkos jų interesų politinio atstovavimo galimybės.
Šalia minėtų klausimų ES politikos akiratin vis dažniau patenka daugialypio diskriminavimo problematika, kuomet žmonės diskriminuojami dėl kelių pagrindų iš karto. Žmogaus tapatybė yra daugialypė. Pavyzdžiui, vienoje valstybėje gyvena ar toje pačioje darbovietėje dirba ir moterys, ir vyrai, kurie gali būti skirtingų tautybių, seksualinės orientacijos ar amžiaus. Pastebėta, kad dėl visuomenėje vyraujančių stereotipinių nuostatų su daugialypiu diskriminavimu dažniausiai susiduria moterys (pavyzdžiui, ypač dažnai pažeidžiamos vyresnio amžiaus ar kitos tautybės moterų teisės).
ES šalyse atliekamos visuomenės apklausos rodo, kad net žinodami apie teisės aktais įtvirtintą draudimą diskriminuoti, žmonės vis dar linkę pateisinti kai kurias diskriminavimo apraiškas. Pavyzdžiui, Lietuva išsiskiria ypač aukštu tolerancijos lygiu diskriminavimui dėl seksualinės orientacijos. Dažniausiai priešiškas nuostatas vienos ar kitos grupės atžvilgiu bandoma pateisinti pabrėžiant jų tariamą norą dirbtinai išsiskirti iš kitų, menkesnis tokių asmenų įvertinimas aiškinamas nepakankama jų motyvacija ar ribotais profesiniais sugebėjimais. Reaguodama į tokią socialinę aplinką Europos Komisija ragina ES valstybių vyriausybes taikyti įvairias socialinės politikos priemones, skirtas specialiesiems atskirties grupių poreikiams (pavyzdžiui, atkreipiamas dėmesys į tai, kad nepakankamai romų motyvacijai dirbti turi įtakos ypač prastos gyvenimo sąlygos, riboti socialiniai kontaktai, nepakankamos švietimo galimybės). Ypač akcentuojama visavertės asmenų integracijos teikiama socialinė, ekonominė, kultūrinė visuomeninė nauda, kurią patvirtina vis dažniau atliekami įvairių socialinių reiškinių bei socialinės aplinkos tyrimų rezultatai (daugiau apie nediskriminavimo poveikį darbo aplinkai skaitykite vėlesniuose knygos skyriuose). Visuomenės švietimui ypač didelis dėmesys skiriamas 2007-aisiais, kuriuos Europos Komisija, akcentuodama nediskriminavimo ir įvairovės klausimų svarbą, paskelbė Europos lygių galimybių visiems metais[1].
Europos Sąjungos teisės aktai bei vykdoma politika ne tik leidžia, bet ir skatina valstybių vyriausybes taikyti specialiąsias laikinąsias priemones, kuriomis būtų siekiama pagerinti konkrečių ypač dažnai diskriminuojamų asmenų grupių (pavyzdžiui, pagyvenusių moterų) padėtį. Tokios priemonės galėtų būti pateisinamos jau vien dėl to, kad jos mažina diskriminavimo praktikų kaštus (pavyzdžiui, neigiamas poveikis darbo produktyvumui, visuomenės psichinei sveikatai), kuriems paprastai Lietuvoje vykstančiose diskusijose socialinės politikos klausimais skiriama ypač mažai dėmesio. Nepaisant visuomenės pritarimo, Lietuvoje tokios priemonės dar nėra taikomos.
Globalėjančios ekonomikos iššūkių, senėjančios visuomenės, demografinės kaitos, darbo jėgos didelės migracijos kontekste socialinė atskirtis neabejotinai tampa prabanga, todėl ES lygių galimybių klausimai tampa vis aktualesni sprendžiant demografines, ekonomines ar socialines problemas; nepamirštama ir žmogaus teisių įtvirtinimo įvairiuose teisės aktuose svarba.
Diskriminavimas suprantamas kaip žmogaus teisių atėmimas ar turimų teisių apribojimas, kai žmogus praranda galimybę dirbti norimą darbą, gauti tam tikras paslaugas ar įsigyti prekes, siekti mokslo ir kt. Diskriminavimas pasireiškia kaip žmogaus arba žmonių grupės turimų teisių apribojimas, kai tomis pačiomis ar panašiomis aplinkybėmis kitas savo savybėmis ir požymiais panašus žmogus ar žmonių grupė naudojasi tokiomis teisėmis arba turi privilegijų. Visada būtina palyginti kelis žmones, t.y. ar jie yra vienodi savo požymiais, teisėmis ir galimybėmis, ir ar tokioje pačioje ar panašioje situacijoje jie vertinami vienodai.
Dažniausiai žmonės būna diskriminuojami dėl tam tikrų įgimtų ar vėliau įgytų savybių ar požymių, pavyzdžiui, lyties, rasės, lytinės orientacijos, negalios, amžiaus, profesijos, socialinės padėties ir t.t. Būtent dėl vienų ar kitų požymių žmogus arba žmonių grupė netenka įstatymų garantuojamų teisių arba galimybių šias teises realizuoti.
Pasak Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, asmenų lygiateisiškumo principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai. Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas taip pat reiškia, kad visiems tos pačios rūšies santykių (socialinių, ekonominių, politinių ar kitų) subjektams - vienodais požymiais pasižymintiems asmenims ar jų grupėms - turi būti taikomas tas pats teisės aktas.
Galimi atvejai, kuomet dėl visiškai objektyvių sąlygų, paaiškinamų priežasčių vienas žmogus arba žmonių grupė tampa tariamai „privilegijuotais“ palyginti su kitais žmonėmis. Valstybė garantuoja daugiau teisių tiems asmenims, kurie patys nepajėgia garantuoti sau pagrindinių teisių arba vykdo tam tikras specialias, tik jiems priskirtas, pareigas visuomenei, valstybei. Pavyzdžiui, valstybė nustato tam tikras garantijas neįgaliesiems, nėščiosioms ir krūtimi maitinančioms moterims, asmenims, dirbantiems sveikatai itin pavojingose sąlygose, ir kt. Asmenims, kurie vykdė tam tikras pareigas, pavyzdžiui, dirbo policijoje, civilinėje aviacijoje, šoko balete ir t.t., taip pat nustatytos kitokios garantijos nei kitiems, nedirbusiems tokio darbo. Išvardintiems darbuotojams nustatytas ankstesnis pensinis amžius - tai motyvuotas ir objektyviai pateisinamas garantijų teikimas žmonėms, kurie patys, be valstybės pagalbos, negali garantuoti savo teisių. Tai vadinamoji teisių diferenciacija.
Teisinė atsakomybė už diskriminavimą nustatoma atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pasekmes nukentėjusiojo ir visuomenės interesams, viešajai tvarkai, taip pat į pažeidimo padarymo motyvus, tikslą ir kitas aplinkybes.
Už Lygių galimybių įstatymo bei Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo pažeidimus, atsižvelgiant į padaryto pažeidimo sunkumą, sukeltas pasekmes, pavojingumo laipsnį gali būti taikoma administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.
Administracinė atsakomybė už lygių teisių pažeidimus numatyta Administracinių teisės pažeidimų kodekso 41-6 straipsnyje (piniginė bauda). Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos praktika rodo, kad dažniausiai už Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo bei Lygių galimybių įstatymo pažeidimus buvo taikomos administracinės baudos. Šios baudos buvo skiriamos darbdaviams, paslaugų teikėjams už diskriminuojančius skelbimus, suteikiančiuose pirmenybę tam tikros lyties asmenims arba nustatančiuose amžiaus ribą pretendentams į darbą ir kt.
Baudžiamoji atsakomybė už lygių teisių pažeidimus. Baudžiamojo kodekso 169 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už veiksmus, kuriais siekta žmonių grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų sutrukdyti lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, darbo ar kitoje veikloje arba suvaržyti tokios žmonių grupės ar jai priklausančio asmens teises ir laisves. Baudžiamojo kodekso 170 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kurstymą diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Taigi baudžiamoji atsakomybė taikoma platesniam diskriminavimo rūšių ratui nei administracinė atsakomybė. Pakankamai sudėtinga nuspręsti, kada diskriminaciniai veiksmai yra administracinės teisės pažeidimas, kada baudžiamasis nusižengimas, tačiau bet kuriuo atveju apie tokius diskriminacinius veiksmus būtina pranešti teisėsaugos institucijoms arba lygių galimybių kontrolieriui.
Be minėtų administracinės atsakomybės ir baudžiamosios atsakomybės, įstatymai numato:
1. Drausminę atsakomybę už moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimus - Darbo kodekso 235 straipsnyje yra numatyta, kad moterų ir vyrų lygių teisų pažeidimas arba seksualinis priekabiavimas prie bendradarbių, pavaldinių ar interesantų yra priskiriamas prie šiurkščių darbo drausmės pažeidimų. Darbdavys už tokį pažeidimą, padarytą nors vieną kartą, turi teisę nutraukti darbo sutartį savo iniciatyva be išankstinio įspėjimo.
2. Baudžiamąją atsakomybę už seksualinį priekabiavimą.
3. Civilinę atsakomybę už moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimus. Būtina pažymėti, kad už moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimus numatyta civilinė atsakomybė, t.y. asmuo, patyręs diskriminavimą dėl lyties, seksualinį priekabiavimą ar priekabiavimą, turi teisę reikalauti iš kaltų asmenų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą
4. Karių drausmės statute numatyta drausminė atsakomybė už seksualinį priekabiavimą.
Straipsnis parengtas vykdant projektą "Įvairovė, lygybė... veikskmas!", įgyvendinamą pagal Europos Bendrijos kovos su diskriminacija veiksmų programą (2001-2006).
