Lyčių montažas: Posovietinės erdvės filmai
Pabaigtas įgyvendinti antrasis programos Lyčių montažas etapas, t.y. sukurta antroji dokumentinių filmų kolekcija ir demonstruota 2006 m. kovo 1-9 d. Prahoje. Šio projekto tikslas – dokumentinio filmo išraiškos priemonėmis atskleisti žmogaus teisių pažeidimus ir socialines, politines, ekonomines problemas lyčių požiūriu. Kolekcijoje atsispindi labiausiai pažeidžiamos sritys, kuriose moterys patiria skaudžią diskriminaciją, tačiau pačioje visuomenėje tos sritys mažai aktualizuojamos: moterų teisių pažeidimai, giliai įsišaknijusi institucinė nelygybė ir lyčių stereotipų įtvirtinimai viešoje ir privačioje erdvėje.
Visą filmų kolekciją sudaro 7 filmai iš 7 Rytų Europos, Kaukazo ir Vidurinės Azijos šalių. Tai 7 liudijimai apie moterų gyvenimus posovietinėje erdvėje.
2006 m. birželio 22-23d. Skalvijos kino centre vyks dokumentinių filmų festivalis Lyčių montažas II: Posovietinės erdvės filmai. 7 liudijimai apie moterų gyvenimus posovietinėje erdvėje.
Pirmosios kolekcijos „Lyčių montažas II: Posovietinės erdvės paradigmos“ filmai buvo pristatomi: Kino forumo Lyčių montažas: posovietinės erdvės paradigmos renginiai 2003 m. gegužės mėn. vyko Vilniuje, „Skalvijos“ kino centre, rugsėjo ir spalio mėn. – Šiaulių, Klaipėdos ir Kauno universitetuose, Panevėžio švietimo centre.
Spalio 23 d. lyčių problematikai skirta filmų programa buvo pristatyta Panevėžio moterų pataisos namuose;
Lapkričio 28 d. filmų peržiūros ir diskusijos vyko Širvintų moterų klube "Jums";
Gruodžio 23 d. - Vilniaus švietimo skyriuje, socialinių pedagogų susitikime su Lygių galimybių kontroliere Aušrine Burneikiene;
Gruodžio 30 d. - susitikime su Vilniaus P. Vileišio pagrindinės mokyklos pedagogų kolektyvu.
Forumo renginiuose rodomi filmai buvo sukurti kaip dalis regioninio projekto Žiniasklaida ir lyčių politika, kurį inicijavo Soroso fondų tinklo dvylikos valstybių Moterų programos.
Visą filmų kolekciją sudaro devyni filmai iš Rytų Europos, Azijos bei Kaukazo šalių. Dokumentinių filmų autoriai pasirinko aktualiausias, kiekvienai šaliai būdingiausias moterų problemas. Vienur moterys privalo „tik“ prisitaikyti prie naujos ekonominės realybės, kitur jų gyvybei gresia pavojus. Projekto tikslas – parodyti “nematomas” moteris, pasiekti, kad jų balsus išgirstų visuomenė.
Kino forumą rėmė:
Antrosios dokumentinių filmų kolekcijos idėja
Dokumentinis filmas gali tapti galingu įrankiu, skatinančiu pokyčius visuomenėje. Viena vertus, jis gali atlikti tarpininko vaidmenį tarptautinėje arenoje, iliustruodamas žmogaus teisių pažeidimus nuskurdintose, karų suniokotose, korumpuotose ar autoritarinėse šalyse. Kita vertus, tai puiki priemonė įtakoti vyriausybių politiką, politines jėgas ir programas ir tokiu būdu skatinti realius pokyčius.
Atviros visuomenės instituto Moterų tinklo programa, Socialinės ir lyčių politikos institutas ir Tarptautinis lyčių politikos tinklas, bendradarbiaudamas su partneriais Armėnijos atviros visuomenės instituto Pagalbos fondu, Azerbaidžano atviros visuomenės instituto Pagalbos fondu, Atviros Estijos fondu, Gruzijos atviros visuomenės fondu, Kazachstano Feministinė lyga, Kirgizijos Soroso fondu, Lygių galimybių plėtros centru Lietuvoje, Mongolijos moterų lyderiavimo fondu, Tadžikistano atviros visuomenės instituto Pagalbos fondu ir Ukrainos moterų fondu, džiaugiasi galėdami pristatyti naują septynių dokumentinių filmų kolekciją „Lyčių montažas: filmai iš posovietinės erdvės“.
Dokumentinių filmų kolekcijos „Lyčių montažas: filmai iš posovietinės erdvės“ tikslas yra supažindinti visuomenę ir žmogaus teisių gynėjus su naujais moterų teisių ir lyčių lygybės gynimo metodais. Filmai analizuoja aštriausias, tačiau reikšmingomis nelaikomas problemas kiekvienoje posovietinėje šalyje: moterų teisių pažeidimus, institucinės nelygybės ir lyčių stereotipų pasekmes. Parodant užslėptas ar prieštaringas temas, ieškoma efektyvesnių strategijų, skatinančių moterų saviraišką ir stiprinančių lyčių lygybę.
Nors filmuose analizuojamos moterų teisės specifiniuose regionuose, tačiau jų aktualumas yra universalus:
-
smurtas prieš moteris ir žalingos tradicijos (Gruzija, Kirgizija ir Rusija);
-
reprodukcinė sveikata ir teisės (Rusija);
-
moterų dalyvavimas viešajame gyvenime (Armėnija);
-
lyčių segregacija darbo rinkoje ir lyčių stereotipai;
-
institucinė diskriminacija prieš moteris (Lietuva);
-
darbo migracija ir sudėtingos jos pasekmės vyrams bei moterims (Tadžikistanas);
-
specifinis skurdas, grindžiamas lyčių aspektu (Kirgizija, Rusija, Tadžikistanas).
Nacionaliniu lygmeniu siekiame sukelti viešas diskusijas, įveikti tylą ir ignoravimą, paskatinti pokyčius politikoje ir atsakomybę už šių klausimų nesvarstymą. Regioniniu lygmeniu siekiame prisidėti prie moterų judėjimų formavimosi ar plėtros. Tarptautiniu lygmeniu siekiame atkreipti dėmesį į moterų teisių klausimą ir įtraukti jį į globalinį žmogaus teisių kontekstą. Įgyvendinant šią idėją ir kuriant kiekvieną filmą dalyvavo įvairių profesijų ekspertai: žmogaus teisių aktyvistai, sociologai, tyrėjai ir lyčių studijų ekspertai. Šis unikalus moterų teisių gynėjų, tyrėjų ir dokumentinių kino filmų kūrėjų bendradarbiavimas leido pasiekti labai aukštą profesinį filmų lygį ir meistriškai perduoti žmogaus teisių turinį. Sėkmingas bendradarbiavimas pagrįstas tuo, kad kūrybinė grupė vienodai filmo suprato temą ir susitarė, kaip tą temą geriausiai atskleisti ir pateikti.
Pirma “Lyčių montažo” 9 filmų kolekcija buvo išleista 2003 metais. Filmai turėjo įtakos įstatymų leidybai ir valstybės politikai; kaip mokymo priemonę juos naudoja vietinės ir tarptautinės organizacijos, tarp jų ir JT institucijos; filmai pasklido daugiau nei 500-tuose universitetų, gavo pripažinimą ir aukštus filmo kritikų įvertinimus daugiau nei 50-tyje filmų festivalių.
Pastaruoju metu posovietinės šalys vėl traukia tarptautinį dėmesį, tampa svarbia geopolitine jėga šiuolaikiniame pasaulyje. Posovietinis regionas nėra homogeniškas, – jį sudaro šalys su labai skirtingomis politinėmis sistemomis. Vienos mėgaujasi politinių laisvių ir socialinių garantijų augimu, kitos kenčia nuo diktatūros, represijų ir nuolatinių ginkluotų konfliktų.
Po kelerių metų demokratijos daug Vidurio Azijos šalių vėl pasuko politinių represijų keliu. Dėl artumo su Afganistanu ir Artimųjų Rytų regionu, kai kurios Centrinės Azijos šalys yra tapusios JAV ir kitų užsienio valstybių karinėmis bazėmis ir patiria labai stiprią regiono militarizaciją. Baimindamosi, kad Gruzijoje, Kirgizijoje ir Ukrainoje įvykusios “spalvotos” revoliucijos pasklis ir kitose šalyse, jų vyriausybės sugriežtino demokratijos, pilietinės visuomenės grupių ir nepriklausomos žiniasklaidos kontrolę. Dėl tebevykstančių konfliktų Čečėnijoje, Dagestane, Rusijoje, Gruzijoje, Osetijoje ir Abhazijoje ir toliau tebesitęsia smurtas ir mirtis. Azerbaidžanas ir Armėnija nesėkmingai bando uždygyti praeities konflikto žaizdas. Daugelis šalių kenčia nuo visuotinai paplitusios korupcijos ir autoritarinių režimų.
Tačiau nepaisant visų šitų išbandymų, Gruzijoje, Kirgizijoje ir Ukrainoje per pastaruosius dvejus metus nusirito demokratinių revoliucijų banga, Baltijos šalys tapo Europos Sąjungos narėmis, Gruzija ir Ukraina taip pat siekia ES narystės, kai kuriose šalyse yra pastebimas ekonominis augimas.
Regiono moterys patiria ne tik visas jų šalyse egzistuojančias, bet dar ir specifines moterų problemas; regione klestintis nacionalizmo atgimimas, politinis ir religinis fundamentalizmas ypač įtakoja moterų gyvenimą. Centrinėje Azijoje, Kaukaze ir Mongolijoje dėl „kultūros ir tradicijų atgimimo“ daugėja nuotakos pagrobimo, ankstyvų vedybų, poligamijos, garbės nužudymų, moteriškos lyties vaisiaus abortų atvejų. Skurdas ir globalizacija skatina smurtą šeimoje, prekybą moterimis ir didina aids paplitimą Centrinėje Azijoje, Kaukaze, Moldavijoje, Rusijoje, Ukrainoje.
Nepaisant daugybės problemų, moterų judėjimai laimi ir vis labiau įsitraukia į tarptautinį žmogaus teisių judėjimą, reikalauja savo vyriausybių atsakingai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus moterų teisių srityje ir tokiu būdu skatina būsimus pokyčius.
“Lyčių montažas” vienija moteris: moterų teisių gynėjas, filmų herojes, “paprastas moteris” su bendra sovietine praeitimi ir parodo jų dabarties iššūkius bei pasiekimus. Moterų teisių aktyvistės, turint galvoje ir dalyvavusias kuriant filmus, savo veikla skatina politinius pokyčius ir net revoliucijas. Jų sėkminga veikla rodo, kad pokyčiai turi vykti iš vidaus, o ne būti primetami iš išorės. Šios moterys pačios užduoda klausimus, pačios ieško atsakymų ir pačios nustato prioritetus.
Mes sveikiname šio projekto autorius – moterų organizacijų tinklą, sukūrusį projektą ir įgyvendinusį jo tikslus. Dėkojame kūrybinėms grupėms – kino filmų kūrėjams ir aktyvistams, drąsiai parodžiusiems realias moterų problemas jų šalyse. Esame dėkingi ir tarptautiniams “Lyčių montažo” konsultantams, atstovams iš Sundance Documentary Fund, Human Rights Watch International Film Festival, Women Make Movies, Internews, Swirl Productions, and TV Channel Culture.
Projektas “Lyčių montažas” pateikia autentišką ir kompleksišką gyvenimo vaizdą tų moterų, kurios dalyvauja viešajame ir politiniame gyvenime, siekia moterų teisių realizacijos ir suteikia galimybę išgirsti kiekvieną balsą ir nuomonę, kurių paprastai neklausoma ir nepaisoma.
Praėjus 10 metų nuo Pekino deklaracijos ir Pekino veiksmų platformos (1995) ir 25 metams nuo Konvencijos dėl visų diskriminacijos formų prieš moterį panaikinimo priėmimo (CEDOW, 1979), kviečiame valstybes įgyvendinti visus savo įsipareigojimus moterų teisių sferoje, kurie, kaip rodo šie filmai, kol kas dar neįvykdyti. Šiuos filmus skiriame viso pasaulio moterų teisių gynėjams, kurie nenuilsdami dirba ir nuolat primena vyriausybėms apie atsakomybę už prisiimtus įsipareigojimus.
Anastasia Posadskaja-Vanderbeck,
Tinklo moterų programos direktorė
Atviros visuomenės institutas
Larisa Fedorova,
Direktorė
Socialinės ir lyčių politikos insitutas
Phoebe Schreiner,
Programų vadovė, Tinklo moterų program
Atviros visuomenės institutas
Elena Vitenberg
Lyčių montažo vadovė
Socialinės ir lyčių politikos insitutas
Monika Ladmanova,
Vykdančiosios tarybos pirmininkė
Tarptautinis lyčių politikos tinklas
Lyčių montažas: Posovietinės erdvės filmai
Moterų laimė ar vyrų orumas (WOMEN’S HAPPINESS OR MEN’S DIGNITY)
Armėnija, 2006 (25’11’’)
Filmo režisierė: Karina Verdijan ir Nika Šek
Scenarijaus autorė: Karina Verdijan
Operatoriai: Nika Šek, Narek Khečojan ir Suren Davtjan
Konsultantė: Sofija Babajan
Šiame filme pasakojama apie dviejų moterų likimus Armėnijoje. Viena herojė pasakoja apie savo patirtį, kai ištekėjusi turėjo atsisakyti menininkės karjeros, ir atrastą savo laimę, laisvą kūrybinę savirealizaciją tik po skyrybų. Jai prireikė nemažai pastangų, kad įveiktų socialinės stigmos sukurtą įvaizdį. Kita herojė yra našlė, įsitikinusi, kad moters laimė yra patriarchalinė namų aplinka, kur vyras šeimos galva, o moteris – namų šeimininkė. Nepaisant skirtingos jų nuomonės abi randa savyje jėgų savarankiškam darbui ir vaikų auklėjimui.
KONTEKSTAS: Šiandien Armėnijoje moterys su aukštuoju išsilavinimu sudaro 56 proc. visų gyventojų, nemaža jų dalis dirba ir išlaiko savo šeimą. Tačiau tradicija reikalauja gyventi vyro interesais ir visą savo laiką skirti tik namų ūkiui. Šis prieštaravimas tarp būtinybės prisidėti prie ekonominės šeimos gerovės ir viešosios nuomonės spaudimo kelia klausimą apie dvigubą moterų naštą ir atsakomybę.
Režisierių biografijos
Nika Šek 2002 metais baigė Rusijos valstybinio kinematografijos instituto Režisūros ir kompiuterinės animacijos fakultetą (V.M.Kobrino studiją) Maskvoje. Nuo 1999 iki 2002 metų dirbo kino filmų režisiere, kino filmų redaktore, garso režisiere Kobrino filmų studijoje Maskvoje. Nuo 2004 metų dirba kūrybine prodiusere kino kompanijoje “Andreevsky Flag”. 2004 metais tapo Armėnijos kinematografijos sąjungos nare.
Karine Verdiyan 1982 metais baigė All-Union Valstybinio kinemotografijos instituto Scenarijaus fakultetą Maskvoje. Nuo 1981 iki 1990 metų dirbo scenariste ir redaktore kino studijoje “Armenfilm”. Nuo 1991 metų dirba scenariste Armėnijos ir Rusijos kino studijose. 1996 metais įkūrė „Cosmol“ kino studiją Jerevane. 1993 metais tapo Armėnijos kinematografijos sąjungos nare.
Sugrįžimas (RETURN)
Gruzija, 2006 (28’27”)
Filmo režisierius ir operatorius: Levan Glonti
Scenarijaus autorė ir konsultantė: Nata Zazašvili
Visas jau suaugusios moters Lijos gyvenimas – tai bandymas susidoroti su savo praeities prisiminimais: jos tėvas nužudė motiną ir ją pačią dažnai mušė. Siekdama nutraukti užburtą smurto ratą, Lija grįžtą į kaimą, kur praleido savo vaikystę. Ji tikisi “pažadinti” žmones, kurių bendruomenėje smurtas laikomas normaliu reiškiniu, ir parodyti naujus galimus tarpusavio santykius.
KONTEKSTAS: Gruzijos baudžiamajame kodekse nėra atskiro straipsnio, susijusio su smurtu šeimoje, kaip ir nėra oficialios statistikos apie šią problemą duomenų. Tačiau neoficiali statistika rodo, kad šis reiškinys labai paplitęs: 85 proc. moterų, kurios patiria smurtą šeimoje, nepraneša policijai; 90 proc. respondentų teigia, kad yra susidūrę su smurtu šeimoje.
Režisieriaus biografija
Levan Glonti 1984 metais baigė Tbilisio teatro ir kino institutą. Nuo 1990 metų dirba režisieriumi Kvali kino studijoje Tbilisyje.
ELECHEK
Kirgizija, 2006 (26’20’’)
Filmo režisierė ir scenarijaus autorė: Nailja Rahmadijeva
Operatorius: Sapar Kočumanov
Konsultantė: Anara Moldoševa
Sairaš ištekėjo ir daugiau nei 25 metus laimingai gyveno su savo vyru, kol šis nevedė antros, jaunesnės žmonos. Negalėdama susitaikyti su nuolatiniais įžeidinėjimais ir barniais, Sairaš išėjo iš namų. Bendruomenė ir giminaičiai pasmerkė ją. Skyrybų įstatymas jos neapsaugo, bet koks turto pasidalijimas skausmingas jos mylimiems vaikams. Sprendimą nulėmė sunkūs išbandymai, tuo pačiu tai buvo ir pačios savęs išbandymas: ji sugebėjo išlikti stipria, nepriklausoma, sugebančia už savo įsitikinimus kovoti moterimi. Sairaš patirtis aiškiai parodo, kad asmeniniai aspektai atspindi viešuosius interesus.
KONTEKSTAS: Nepaisant poligamijos draudimo Kirgizijoje, religinės tradicijos suteikia privilegijuotiems vyrams galią vesti antrą ar net trečią kartą. Dažniausiai jie veda moteris iš skurdžių ir didelių šeimų, kurioms jos verčiamos padėti. Tokia situacija nepalanki ir vyresnėms žmonoms, privalančioms kentėti dėl ekonominio skurdo ir socialinės stigmos, ir jaunesnėms žmonoms, neturinčioms jokių juridinių ar materialinių teisių. Remiantis nacionalinių krizių centrų duomenimis, daugiau nei 40 proc. moterų patyrė smurtą šeimoje dėl poligamijos.
Režisierės biografija
Nailja Rahmadijeva gimė 1956 metais Almatoje (Kazachstane). 1984 metais baigė Kazachijos valstybinio teatro ir kinematografijos instituto Teatro ir televizijos fakultetą Almatoje. 1995–1997 metais dirbo operos pastatymų direktore Kirgizijos valstybinėje konservatorijoje. Nuo 2003 metų dirba Kalnų simfonijos muzikos fonde. Nuo 1997 metų yra nepriklausoma filmų direktorė.
Į viršų
Kristina Kristuje (KRISTINA AND CHRIST)
Lietuva, 2006 (21’41”)
Režisierė: Inesa Kurklietytė
Scenarijaus autorės: Zita Čepaite ir Dalia Gudavičiūtė
Operatorius: Andrius Brokas
Konsultantė: Margarita Jankauskaitė
Lietuvoje Liuteronų bažnyčios hierarchijoje moterys užima žemesnes pareigas nei vyrai. Kristina, baigusi Oksfordo universitetą, negali būti įšventinta dvasininke dėl to, kad ji yra moteris. Kaip pasaulietė ji gali būti tik kunigo padėjėja. Atsidavusi teologijai ir kitų žmonių švietimui, ji skatina savo bendruomenės moteris ir merginas kovoti už lygias vyrų ir moterų teises bažnyčioje ir visuomenėje. Filmas parodo, kad bažnyčios tradicijos yra už antidiskriminacinių darbo įstatymų ribų.
Po šio filmo premjeros Vyskupas ir Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorija apkaltino Kristiną pažeidus bažnyčios mokymą ir uždraudė jai mokyti bažnyčioje ir jos institucijose.
KONTEKSTAS: Vakarų Europos protestantinėse šalyse kunigo pareigas užimančios moterys yra paplitęs reiškinys. Tačiau katalikiškoje Lietuvoje patriarchalinis požiūris yra neįveikiama kliūtis net ir protestantei. Katalikų bažnyčia Lietuvoje yra įtakinga socialinė- politinė jėga, pasisakanti prieš moterų teises. Tokia retorika įtakoja ir kitų tikėjimų bendruomenes. Nepaisant to, kad Europos liuteronų bendruomenėje nėra formalių kliūčių moteriai tapti kunige, Lietuvos liuteronų bažnyčia, bijodama papiktinti katalikų daugumą, neleidžia moterims tapti parapijos kunigėmis.
Režisierės biografija
Inesa Kurklietytė 1996 metais baigė Lietuvos muzikos akademijos Režisūros fakultetą Vilniuje. Nuo 1994 iki 1995 metų studijavo filmų režisūrą audio-vizualinių menų aukštojoje mokyklose ESRA Paryžiuje. 1990–1993 metais dirbo režisiere Vaikų ir jaunimo teatre Kupiškyje. 1996–2001 metais dirbo režisiere Lietuvos muzikos akademijos Edukacinių filmų ir televizinių programų studijoje. 2001–2003 metais dirbo Socrates/Erasmus intensyvios programos komisijoje tarptautinių seminarų Europos kino, teatro ir muzikos mokyklose koordinatore.
Rusijos kaimuose gyvena moterys... (THERE ARE WOMEN IN RUSSIAN VILLAGES…)
Rusija, 2006 (27’33”)
Filmo režisierius: Pavel Kostomarov and Antoin Kattin
Scenarijaus autorius: Pavel Kostomarov and Antoin Kattin
Operatorius: Pavel Kostomarov and Antoin Kattin
Konsultantė: Irina Tartakovskaja
Pagrindinės šio filmo herojės mama ir jos dukra parodo, kad skurdas Rusijoje tampa vis daugiau moterims būdingu reiškiniu. Liuba ir Alesia gyvena tipiniame rusiškame kaime, kur gyvena girtaujantys vyrai (su nedidele išimtimi ar be jos) ir išvargintos moterys. Liuba ir Alesia dirba melžėjomis fermoje – tai labai menkai apmokama ir daugumai žmonių per sunki profesija. Auginančios vaikus herojės bėga iš namų, kur nuolat patiria smurtą, jos neturi kito pasirinkimo. Tuo tarpu, kai dauguma jų situacijoje atsidūrusių žmonių ieškotų valdžios pagalbos, mažame ir izoliuotame kaime jos tegali pasikliauti tik savimi.
KONTEKSTAS: 34 proc. daugiausiai nuskurdusių gyventojų sudaro vyrai, 44 proc. yra moterys, apie 22 proc. – nepilnamečiai (kurių žymią dalį augina vienišos motinos). Daugiau nei 50 proc. moterų, gyvenančių kaimo vietovėse, dirba pavojingomis ir kenksmingomis sveikatai sąlygomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad daugiau nei 50 proc. moterų, dirbančių žemės ūkyje, atlieka labai sunkų fizinį darbą, kurio tik labai maža dalis teisingai apmokama.
Režisierių biografijos
Pavel Kostomarov įgijo operatoriaus specialybę Rusijos valstybiniame kinematografijos institute Maskvoje. Jis dirba meninių ir dokumentinių kino filmų operatoriumi Maskvoje.
Antoin Kattin gimė 1975 metais Šveicarijoje, nuo 2003 metų gyvena Rusijoje. 2001 metais baigė Istorijos, Kino kritikos, Slavistikos fakultetus Lozanos universitete (Šveicarija). Šiuo metu dirba kino žurnalo “Hors-Champ” redaktoriumi.
Naujoji Penelopė (NEW PENELOPE)
Tadžikistanas, 2006 (25’48”)
Filmo režisierius ir operatorius: Georgii Dzalaev
Scenarijaus autoriai: Aloudin Abdoolloev and Georgii Dzalaev
Konsultantė: Tatyana Bozrikova
Ekonominis nuosmukis ir politinis chaosas verčia Tadžikistano vyrus tapti migruojančia beteise darbo jėga, dirbančia pavojingomis sąlygomis ir gaunančia nepastovų atlyginimą. Tadžikistano moterys stengiasi išlaikyti savo šeimą, tačiau kartais jos priverstos tapti antra ar trečia kito vyro žmona tam, kad galėtų išmaitinti save ir savo šeimą. Dažnai tos yra panašios į mitų heroję Penelopę, kuri daug metų laukė sugrįžtant savo vyro. Toli nuo savo namų dirbantys vyrai ir jų laukiančios moterys susiduria su panašiomis problemomis: sunkiu darbu ir žmogaus teisių pažeidimais. Šis filmas leidžia pamatyti sunkią migrantų darbininkų dalią moterų ir vyrų akimis.
KONTEKSTAS: Tadžikistane trečdalis darbingų žmonių yra bedarbiai, todėl priversti darbo ieškotis užsienyje. Kai kuriose kaimo vietovėse daugiau nei 80 proc. vyrų dirba užsienyje ir daug metų negrįžta namo. Pinigai, kuriuos siunčia emigrantai savo šeimoms, beveik prilygsta šalies biudžetui.
Režsieriaus biografija
Georgij Dzalajev 1985 metais baigė Rusijos valstybinio kinematografijos instituto Meninių kino filmų ir fotografijos fakultetą Maskvoje. 1976–1991 metais užėmė operatoriaus ir fotografijos režisieriaus pareigas Kino filmų studijoje Tadžikfilm. Nuo 1991 metų yra nepriklausomas kino filmų kūrėjas.
Kas dainuos lopšinę... (WHO WILL SING A LULLABY…)
Ukraina, 2006 (28’32”)
Filmo režisierė: Nina Rudik
Scenarijaus autorės: TatJana Liahovetskaja and Nina Rudik
Operatorius: Jurij Bordakov
Konsultantė: Larisa Kobeljanskaja
Mašos tėvas ir Katios senelis išėjo tėvystės atostogų. Jie vieni iš nedaugelio (46) vyrų, kurie Kijeve drįso pasinaudoti savo teise į tėvystės atostogas. Mesdami iššūkį tradiciniam vyro-maitintojo vaidmeniui, įveikdami socialinę stigmą ir skatindami savo žmonas realizuoti save, jiedu nesijaučia herojais ar išlaikytiniais. Jie džiaugiasi, kad jų asmeninis sprendimas, palaikomas šeimos ir draugų, padėjo jiems patiems ir jų žmonoms įveikti tradicinius lyčių vaidmenis.
KONTEKSTAS: Remiantis sociologiniais tyrimais, Ukrainos tėvai vidutiniškai praleidžia 4 minutes su savo vaikais kiekvieną dieną. Tik 24 proc. vyrų lydi savo vaikus į mokyklą, tik 23 proc. vyrų padeda savo vaikams paruošti namų darbus. Ir tik 10 proc. tėvų rūpinasi savo vaikais, kai jie serga.
Režisierės biografija
Nina Rudik 1978 metais baigė Kijevo valstybinio kultūros instituto Kultūros darbo fakultetą (teatro režisūros specializaciją). 1979–1992 metais dirbo vaikų ir jaunimo programų režisiere Valstybinėje televizijos ir radijo kompanijoje, 1992–1994 metais užėmė režisierės pareigas privačioje Tarptautinėje televizijos ir radijo kompanijoje ICTV. Nuo 1994 metų dirba Ukrainos televizijos programų Edukacinės reformos programos direktore.
El. paštas:
