Svarstyti po-Kito temą paskatino postkvirų (postqueer[1]) internetinių draugijų (Web log tipo) bei daugelio panašių bendrijų diskusijos, homoseksualų socialinė savikritika bei popkultūros raida. Populiariosios kultūros industrija laipsniškai integruoja homoseksualius įvaizdžius, kodus, elgesio stilių ir, pagaliau, pasaulėjautą į heteroseksualų laisvalaikio sferą, deformuoja heteroseksualų bei pačių homoseksualų tapatybę. Atkreiptinas dėmesys, kad po-kvirų bendruomenė, kaip ir klasikinė vadinamoji Queer nacija (atstovas yra pvz., Queer studies sąjūdis, kurio centras yra Bercley universitete) vienodai akcentuoja identiteto, politiškumo ir estetiškumo problemas. Kitaip tariant, lyties tapatumo ir, pirmiausiai, kūniško tapatumo problema, tiesiogiai siejama su socialinio bendradarbiavimo bei politinių teisių klausimais, kurie, savo ruožtu, įtraukiami į popkultūrinė aplinką, į media ir kūrybinę industriją.

 

Michelangelo Signorile, vienas iš aktyviausių Kvirų sąjūdžio atstovų JAV, 1988-1990 metais inicijavo aibę pilietinių akcijų, ginančių homoseksualių vyrų ir moterų socialines, kultūrines ir politines teises. Tuo metu paplito kvirų idėja, kuri pirmiausiai apjungė gėjus ir lesbietes kovojant dėl jų elgesio teisėtumo pripažinimo bei organizuojant akcijas dėl ŽIV infekuotųjų teisių ir sveikatos priežiūros. Signorile išskyrė tokias pagrindines kvirų veiklos kryptis: žiniasklaida, pirmiausiai koncentruota New Yorke, politinės akcijos, kurių centras turėtų būti Washingtone, bei pramogų industrija (the entertainment industry), kurio epicentru laikytas Hollywoodas[2]. Signorile atkreipia dėmesį, kad viešosios sferos nuomonė atstovaujama ir formuojama žiniasklaidos, politiniai sprendimai ir pramogų industrija yra vieni su kitais susiję ir tik jų sėkminga sąveika gali užtikrinti „kvirų tautos“ teises, bendruosius interesus ir raidą. Savo ruožtu jis atkreipia dėmesį, kad politiniai kvirų tautos sprendimai prieštarauja hegemoninei daugelio amerikiečių ir, pirmiausiai, radikalių krikščionių nuomonei. Būtent su krikščionybės ir patriarchalizmo įteisinta hegemonine heteroseksualių lytinių santykių samprata, su krikščionybės nuosekliai palaikoma monogamija arba serijine monogamija susiduria kvirai, siekiantys neslėpti savo tapatumo bei reikalaujantys savo pasaulėjautos ir kūrybingumo pripažinimo. Štai kodėl antrą kartą laimėjus JAV prezidento rinkimus G.W. Bushui, postkvirų bendruomenės internetiniame puslapyje pasirodė ironiškai padalintas žemėlapis, kur teritorijos, palaikiusios J. Kerry (o iš esmės anti-bušizmo principą) buvo įvardytos Suvienytos Kanados Valstijos (United States of Kanada), o pietinės JAV teritorijos bei Aliaska, kurių gyventojai daugiausiai palaikė G.W. Buschą – buvo įvardyti Jėzaus kraštu (Jesusland).

 

Svarbu atkreipti dėmesį, kad radikaliausi seksualinės emancipacijos arba homoseksualų teisių gynėjai buvo kairiųjų pažiūrų asmenys, pvz., G. Bataille ar M. Faulcault. Būtent jie, ir jiems artimi autoriai, išrutuliojo marksistines-nyčėaniškas asmens išsilaisvinimo iš dominuojančių diskursų idėją. Kita vertus, kvirų sąjūdis nestokoja sentimentų ir bendrajai feminizmo bangai, ir liberalizmui, ypač jo radikalesnei – libertarizmo - formai. Vakarų neomarksizmo, libertarizmo arba feminizmo įsitikinimai čia yra savotiška kvirų ideologijos atrama. Savo ruožtu žiniasklaida yra tas propagandinis instrumentas, kuris suteikia kvirų sąjūdžiui būtinus įtikinėjimo instrumentus. Turint omenyje, kad kvirų bendruomenei vien dėl jos kone įgimtos emancipacijos artima veiklos sfera yra popkultūra ir, dar plačiau, pramogų arba laisvalaikio industrija, prisimintina, kad pramogų industrija tampa visuotine ir itin galinga tik XX amžiaus septinto dešimtmečio pabaigoje. Būtent tada Vakarų šalyse susiformuoja perteklinė, postindustrinė, į vartojimą orientuota visuomenė. Štai kodėl tampa aišku, kodėl po 1990 metų vis regimesniu ir įtakingesniu tampa kvirų sąjūdis. O populiarioji kultūra šiuo atveju tampa tuo ekonominiu pagrindu, kuris suteikia resursus įgalinančius bent iš dalies įgyvendinti savo politinius siekius. Tokiu būdu kvirų plėtojama estetika ir pramogų rinka tampa ir propagandine priemone, ir politinius sprendimus įgalinančiu ekonominiu resursu.

 

Dalykai, kuriuos siūloma diskutuoti postkvirinių draugijų svetainėje yra itin įvairūs ir aprėpia lytinius santykius, mados ir manierų refleksijas, gyvenimo stilių, ezoteriką, politiką. Pvz., tai pokalbių puslapiai, kuriuose biseksualiu ar homoseksualiu požiūriu diskutuojami alchemijos, biseksualios popkultūros, kalių (bitches[3]), kieti vyrukai, liokajai, mandagūs asmenys, įskeltieji (cleavage[4]), persirengėliai (crossdressing), }transgenderiniai, nuobodžios maskuliniškos lesbės (fagdyces[5]), moterys linkusios būti fatališkomis (femme,[6]), analinio sekso gerbėjai, mėgstantys “žolę” (drugs), draugai, lytis “mylėjimuisi” (genderfuck), mieli berniukai (prettyboys), transvaikinasmergina (transboygirl) ir t.t. Dauguma šių pokalbių ir platesnio bendravimo draugijų yra susiję su estetiniu savęs apibūdinimu bei lyties kūrimu. Pvz., tokia bendrija yra transgenderinės spalvos moterys (transgender women of color).

 

Postkvirų elgesio, pasirinkimų, saviraiškos būdų ir stilių įvairovę reflektuoja ir aiškina postrfroidistinė kritika, legitimuojanti seksualinių fantazijų ir jas atitinkančios kūrybos plėtrą. Kitas šaltinis, stimuliuojantis analogiškų bendruomenių atsiradimą ir lyties tapatumo mutacijas yra postfordistinė gamybos forma, paplitusi aukštas technologijas plėtojančiose šalyse.

 

D.D. Hall ir M. Storr teigia, kad postfroidistinė aplinka ir popkultūros industrija biseksualumą laipsniškai paverčia „įkūnytu postmodernu”[7] (postmodern embodied). Reikia pastebėti, kad Storr skiria postmodernizmą (postmodernism) ir postmoderną (postmodernity). Terminas postmodernizmas nurodo estetinį ir kultūrinį sąjūdį, susietą su fragmentacijos, nestabilumo ir antifundamentalumo sąvokomis. O terminas postmodernas rodo materialias ir mentalines šio reiškinio sąlygas. Postmoderno terminas plėtojamas G. Deleuze ir F. Guattari tradicijų kontekste žymi postfroidistinę situaciją susietą su antipsichiatrijos sąjūdžiu bei naujų psichinių ir kūniškų tapatumo formų ieška. Tačiau ši psichinės įvairovės bei savijautos legitimacija savo ruožtu atspindi pakitusią ekonominę ir politinę situaciją. Šiuolaikinės technologijos yra suinteresuotos modulinių, lanksčių identitetų plėtra, nuolatine asmens tapatumų tėkme, transformacijomis, kas geriausiai atitinka šiuolaikines aukštas technologijas bei pramogų industriją. Modernus, nuolat kintantis, išsilavinęs darbininkas gerokai skiriasi ir nuo industrinio darbininko, proletariato, kuris pasirodė dar XIX a. pradžioje, bei nuo jo modifikacijos – fordistinio minios žmogaus, su jo vis didėjančiais masinio vartojimo norais. Masiškumą pakeitė vartojimo įvairovė, kuri savo ruožtu naikina marginalijas, ekonominę ir socialinę tikrovę paversdama nesibaigiančių fragmentacijų lauku. Taigi, kaip pastebi D.D. Hall ir M. Storr, postfroidistinių nuostatų paplitimas yra susijęs su posfordistinės, itin lanksčios darbo jėgos poreikiu, aukštosiomis technologijomis bei su perteklinės vartotojiškos visuomenės atsiradimu. Postindustrinė, o kartu ir postfordistinė ekonomika akcentuoja investicijas į laisvalaikio įvairovę bei į sublimacijos varžymo šalinimą, nes būtent čia yra rengiamas modernusis mobilus darbininkas ir įvairovės geidžiantis vartotojas. Postindustrinė visuomenė viešai lytinius santykius atskyrė nuo vedybų ir reprodukcijos, bei susiejo su seksualia malonumų ir laisvalaikio sfera. Heteroseksualumas įgavo adaptyvumo, lankstumo, pasirinkimo ir konkurencijos bruožų. Tokie pokyčiai būtų neįmanomi, jei tuo pačiu neišsitrintų ribos tarp privatumo ir viešumos.

 

Taigi, vartotojiška, perteklinė, geidžianti vis daugiau įvairių malonumų visuomenė iš pradžių skatina heteroseksualumo formų plėtrą. Heteroseksualus geismas buvo įtraukiamas į vartojimo sferą (commodification of heterosexual desire[8]), reprodukuojamas, modifikuojamas, skatinamas heteroseksualių įvaizdžių vartojimas (prisiminkime Marilyn Monroe ir analogiškų pop žvaigždžių erotinę ikonografiją). Tačiau šiuolaikinis ekonomikos įvairovės didinimo principas sąlygojo vis kitokių su vaizduote susijusių geismų adaptavimą plačiajam vartojimui. Laipsnišką biseksualumo pripažinimą (prisiminkime rusų pop grupės Tatu 2002-2003 metų videoklipus). Vėliau, vis liberaliau Vakarų visuomenei žiūrint į pop-erotikos bei pornografijos plėtrą, jos elementų eksponavimą laipsniškai įteisinami ir lesbietiškos erotikos kodai. Sunkiausiai kelią į pripažinimą, įteisinimą skinasi gėjų įvaizdžiai. Kur kas populiaresnė tampa transvestitų šou ir jų plėtojama simbolika. Tai pirmiausiai jų spalvingas persirenginėjimas, įvairaus tipo fetišizmas, silpni sado-mazochistiniai ryšiai, vėliau transgenderinio fenomeno populiarėjimas bei transseksualizmo popkultūrinė adaptacija. Ši lyties formų sklaida yra susijusi su sparčia sekso industrijos, taip pat ir pornografijos plėtra. Būtent tranvestizmo fenomenas daro vyrišką homoseksualumą vaizdingą ir performatyvų. Čia prisimintini 2003-2004 metų Boriso Moisejevo videoklipai, kuriuose laipsniškai išnyksta riba tarp heteroseksualumo, transvestizmo ir homoseksualumo. Visa ši, ką tik apibūdinta homoseksualių įvaizdžių adaptacija popkultūroje ir pramogų industrijoje neabejotinai atitinka M. Signoriles dėstytus kvirų bendruomenės plėtros ekonominius ir politinius tikslus. Kita vertus, šios industrijos susiliejimas su socialine sfera, su socialinių tinklų plėtra, su vis didesniu kiekių integruotų bendruomenių (tautiniu, rasiniu, seksualiniu požiūriu) verčia kritiškai pažvelgti ir į tradicinę homoseksualią bendruomenę, kuri, kaip ir bet kuris geto, arba bet kokia izoliuota kolonija, visados tampa itin konservatyvi savo pačios ribose ir varžo individo saviraišką. Noras įveikti vidinę savęs izoliaciją, saviraiškos ribojimą bei sukurti maksimaliai palankias sąlygas lyties pasirinkimo ir saviraiškos laisvei verčia kalbėti apie po-Kito koncepciją.

 

Galime sakyti, kad šiuolaikinis postkviras yra heteroseksualios vartotojiškos kultūros industrijos bei jos dalies -  laisvalaikio industrijos – transformacijų rezultatas. Postkviras pirmiausiai atsirado kai lesbietiškas geismas ir jo kodai buvo integruoti į heteroseksualios vartosenos sritį. Seksualumo industrijos tyrinėtojas G. Hawkes pastebi, kad po 1980, ypač po 1990 metų „seksualumo įvairovės estetizacija bei šios įvairovės įtraukimas į vartojimo sferą“ (commodification and aestheticization of sexual diversity)[9], su seksualinėmis paslaugomis susijusių ženklų ir prekių depolitizacija bei krikščioniškosios kritikos laipsniškas išstūmimas iš viešosios nuomonės sferos atvėrė kelią postmoderniai seksualumo interpretacijai. Tai tik sustiprino seksualaus identiteto ir stilizacijos sąsajas. Tačiau realiai postkviro tapatumas ypač sustiprėjo atsiradus interneto tinklapiuose specifinių seksualinių draugijų, kas yra susiję su, kaip jau minėjome, Web Log tipo technologijų paplitimu, įgalinusių palyginus mažą kvirų skaičių kooperuotis, išreiškiant ne tik savo seksualinę fantaziją ir kūrybą. Kartu tai reiškė ir tolimesnę patriarchalinio seksualumo dekonstrukciją, kurią pradėjo feminizmo banga ir papildė lesbiečių plėtota kritika. C. Griggers mano, kad „lesbietės nukreipė semiotinį simuliacijos rėžimą ir vartotojiškos visuomenės politinę ekonomiką prieš maskulinizmo hegemonijos natūralizaciją“ [10]. Svarbu pabrėžti, kad pop kultūrinės lesbietiškos adaptacijos dažniausiai tėra žaidimas, simuliacija, kur nėra kopijuojama jokia gamta, o kuriama nauja, įsivaizduojama tikrovė.

 

Ir štai šis, atviras simuliakrinis seksualumas buvo nukreiptas prieš mitologizuotą, tvirtais saitais su patriarchaline šeima susietą, heteroseksualų „natūralumą“. Kita vertus pats pop kultūrinių lesbietiškų kodų dirbtinumas pavertė juos sudėtine naujosios politinės ekonomikos dalimi, o vadinasi ir naujosios ideologijos galia. Ši naujoji postindustinė, pramogų ir technologijų pasaulio ideologija tokia pat negailestinga industriniam kapitalistui, kokia negailestinga buvo XVIII – XIX amžiuje kylanti buržuazija nuskurdusiems feodalams. Popkultūroje heteroseksuali išplėtota vartotojiška fantazija ir lesbietiškos jos modifikacijos papildė vieni kitą: plastinės operacijos, faliniai protezai (phallic body prostheses), fetišai, specializuoti drabužiai, spalvos ir makiažas visa tai tapo bendra ir yra susiję su vartotojiškos estetikos raida. Kita vertus, laisvalaikio plėtra perteklinėse visuomenėse vis daugiau siejo kultūros industriją, pirmiausiai susijusią su vaizduotės ir libido tenkinimu, su bendra ekonomikos raida. McDowell pastebi, kad vartotojiška ekonomika ir rinka yra susiję su sąmoningai stilizuotais performansais, kurie yra transgresyvūs normatyvinio heteroseksualumo atžvilgiu (transgressive of normative heterosexuality)[11]. Ekonominio gyvenimo estetizacija ir sukultūrinimas tapo svarbiu šiuolaikinio išsivysčiusio pasaulio požymiu.

K. Plummeris analizuodamas seksualius naratyvus kūrinyje “Seksualių istorijų pasakojimas”[12] (Telling Sexual Stories (1995)) išskiria tokius marginalizuoto seksualumo naratyvus. Pirmiausiai tai gėjų ir lesbiečių pasakojimai apie pažeminimus ir prievartą patirtą vaikystėje, kai buvo persekiojami prabundantys homoseksualūs polinkiai. Antra, tai prievartą patyrusių moterų istorijos, kurių struktūra ir siužetai panašūs į homoseksualių asmenų pasakojimus, tačiau moterų pasakojimai buvo kur kas greičiau pripažinti. Pagaliau tai istorijos  apie kooperacijos ir savitarpio pagalbos svarbą ir efektyvumą kovojant už moterų bei seksualinių mažumų teises . K. Plummeris pastebi, kad mažiausiai dėmesio šiose seksualumo istorijose buvo skiriama seksualumo estetikai. Ir iš tiesų, jei peržvelgsime O.Wilde ar M. Prousto, garsėjusių savo biseksualiomis orientacijomis autorių, romanus, jokios išplėstinės ir atviros homoseksualumo ar biseksualumo estetikos mes nerasime. Ji atsiranda gerokai vėliau, Vakaruose tik apie 1980 metus. Biseksualumas pirmiausiai plačiai paplinta kaip populiarios istorijos, jų postmodernios versijos. Šios istorijos pasakojamos, simuliuojamos internetinėse pokalbių svetainėse. Tai skatino ir skatina gana platų biseksualumo patirties įsisavinimą. Elektroninės biseksualumo simuliacijos paplinta apie 1992 – 1995 metus, nors siejant biseksualių ir kvirų bendruomenių atsiradimą su Web log technologijomis, galima manyti, kad tokios bendruomenės susiformuoja po 1997-1998 metų kai šios technologijos buvo atrastos[13].

Kaip biseksualumo, popkultūros ir homoseksualių moterų grįžtamojo ryšio pavyzdį galima nurodyti paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje paplitusią hasbiečių (hasbians) reiškinys, kuris iš dalies atspindi naująją kvirų estetiką. Hasbietės tai moterys, kurios anksčiau buvo lesbietės (hasbians  - women who formerly identified as lesbian)[14], tačiau dėl įvairių identiteto raidos, pakankamai skausmingos ir dramatiškos, virto biseksualėmis. Slengo žodis hasbian[15] – pradžioje buvo vartojamas kaip paniekinanti pravardė lesbietėms, kurios išsaugo biseksualius polinkius. Tačiau kaip ir su vardu kalė (rus. сука) atsitiko prasmės inversija. Pop kultūriniu požiūriu hasbian dabar suvokiama kaip emancipuota, tolerantiška kitoms seksualumo formoms ir neslepiančia savo spontaniško biseksualumo lesbietė. Hasbiečių pavyzdys rodo, kad popkultūra įgalina sėkmingą lyties socialinių tinklų kūrimą, kuris iš esmės revizuoja klasikinę Kito temą.

 

Prisiminkime, kad Kito sąvoka pasirodo J.P.Sartre, S. de Beauvoir, E.Levinas filosofijose. Kito terminas žymėjo įsivaizduojamą socialinę susvetimėjimo (Alienation, Estrangement, Entfremdung) ir vienovės dialektiką. Kito įteisinimo politika virto rimta pretenzija pasipriešinti eurocentrinei, hegemoninei, įvairovę niveliuojančiai Apšvietos idėjai. Juk Apšvietos idealus atitinkantis mokslas buvo traktuojamas kaip vienovės ir neprieštaringumo įsikūnijimas. XVIII-XIX amžiuose disciplinuojanti, iš esmės industrinė, nors kartais ir sakralizuojama vienovės ideologija ir praktika buvo perkelta ir į mokslo sferą, ir į visas kitas socialines ir humanitarines sritis. Taip buvo realizuojamas struktūrinis, iracionalus spaudimas visoms disciplinoms ir mąstymo nuostatoms: atitikti legalius gyvenimo ir elgesio standartus, kuriuos mažiausiai atitiko seksualinės mažumos ir todėl buvo priskirtos klinikinių ligonių arba nusikaltėlių grupėms ir buvo persekiojami. Švietimo ir paskesnė industrinė ideologija bei ją atitinkantis mokslas sankcionavo tik subordinuotą įvairovę. Buvo galimi tik tie skirtumai, kurie atitiko įstatymais ir mokslo patvirtintus klasinius skirtumus arba gamtamokslines klasifikacijas. Pvz., įvairovė buvo galima specifikuojant bendrinę vienovės sąvoką. Hegelio filosofijoje dar atrasime vienovės skirstymų į mechaninę, organinę ir dvasios. Šią vienovės ir tapatumų ideologiją atitiko ir geometrijos, evoliucionizmo, elektrolizės, reliatyvumo teorinių principų sklaida socialinėje, humanitarinėse sferose. Kiekviena šių teorijų buvo traktuojamos kaip naujas socialinis vienovės modelis. Didėjantis vienovės modelių kiekis aiškiai rodė, kad mechaninis, organinis ar ideologinis tikrovės aiškinimas neatitinka gamtos struktūros ir netenkina socialinių poreikių.

 

Baigtinio, laikino (temporalaus) Kito įteisinimas ir jo statuso legitimacija vėliau virto ištisų paralelinių simbolinių pasaulių įsitvirtinimu: pirmiausiai moterų, žydų, etninių mažumų, subkultūrų, tikėjimo įvairovės ir, pagaliau, lyties įvairovės. Visa tai reiškė revoliuciją humanitarinėje sferoje. Tai atvėrė kelią ne tik postkolonializmo studijoms, bet ir išlaisvino daugelį netapančių europietiškų pasaulėjautų ir pasaulėžiūrų, pirmiausiai feminizmą, vėliau kvirų studijas.

 

Tačiau šis išganingas Kitas bet kokiu atveju buvo aliuzija į K. Marxo „Žydų klausimu“ išsakytas mintis. Prisiminkime, kad Marxas regėjo žydų problemos sprendimą įveikiant ekonominius prieštaravimus, ko pasekmėje tarsi savaime turėjo pasikeisti ir klasinė priespauda bei ideologinis žydų persekiojimas. Tačiau ekonominė raida teišlaisvino mases ir jų pretenzijas, o ne įveikė struktūrinį spaudimą moterims, žydams, kolonizuotoms tautoms, ką jau kalbėti apie homoseksualus. Naujai S. de Beauvoir, E. Levinas ir kitų autorių iškelta Kito idėja iš dalies padėjo įveikti šį represyvų suvienodinimą. Tačiau kartu Kito principas reiškė ir baigtinumo ir nuolat atmenamo skirtingumo įteisinimą.

 

Toks Kito statuso įteisinimas ir kartu jo identiteto apribojimas reiškė ne skirtumų panaikinimą, o tolerancijos ir žmogaus teisių plėtrą etninio ir rasinio susipriešinimo sferoje. Apie skirtumų panaikinimą negalėjo būti ir kalbos, nes tai iki pat XXI amžiaus reiškė asimiliaciją, prievartą, struktūrinį ir institucinį persekiojimą. Tačiau prasidėjus reprezentacijų ir objektyvumo nuostatų krikai XX amžiaus pabaigos filosofijoje (apie tai rašė J. Derrida, R. Rorty, A. Mickūnas, A. Lingis ir kt.) buvo atkreiptas dėmesys, kad Kitas čia konstruojamas kaip Objektas, kaip nuolat legitimuojama reprezentacija. Pabrėžtina, teisės palaikoma tolerancija Kitam išsaugo suobjektinimo, reprezentacijos ir, atitinkamai, susvetinimo aktą. Vadinasi čia Kitas nuolat įtraukiamas į galios diskursų lauką ir patiria nuolatinį dominuojančių diskursų spaudimą. Antropologiniu požiūriu: etninės, rasinės, lyties atskirties grupės yra priverčiamos nuolatos tęsti atskirties būseną, nors jų Kitumas ir yra pripažįstamas bei toleruojamas. Ryškiausia teisinė Kito reprezentacijos išraiška yra pozityvioji diskriminacija. Siekiant moterų, skirtingų rasių žmonių, neįgalimųjų lygias galimybes konkuruoti dėl darbo ar karjeros buvo pradėta plačiai taikyti pozityvi diskriminacija. Reikia pripažinti, kad tai suteikė didelį impulsą lygių galimybių politikai. Tačiau tai anaiptol nepašalino susvetimėjimo, o veikiau konservavo daugelį rasinių, lyties, tikėjimo geto. Pozityvioji diskriminacija anaiptol netapo integruotų socialinių tinklų pagrindu.

 

Kvirų (gėjų, lesbiečių, biseksualų, transseksualų, transvestitų, panseksualų) raidos praktika rodo, kad Kito įteisinimas konservuoja šis lyties ir kartu socialines grupes, įteisina regresyvius hegemonijos principus pačios Kitų bendruomenės viduje ir daro šią savęs izoliavimo praktiką sunkiai įveikiama atskiriems grupės individams. Kitas buvo institucionalizuotas kaip rezervacija, kaip oazė be aktyviai veikiančių socialinės integracijos tinklų. Kito principas neužtikrina tokio integruotų bendruomenių kūrimo, kur nebūtų ryškios socialinės arba kultūrinės atskirties. Šiuolaikinio kvirų sąjūdžio teoretikai (tas pats M. Signorile) pastebi, kad struktūrinė homoseksuali pasaulio klasifikacija ir identiteto principai yra tokie pat uždari, kaip ir heteroseksualų nuostatos jų atžvilgiu. Padėtį sušvelnina įteisinta abipusė tolerancija. Tačiau nuo to gėjų ir lesbiečių santykiai netampa savaime suprantami ir visuotinai priimtini, o tik išskirtini ir atskirtini.

 

Kito principas reikalauja nuolatinio Kitų grupių stebėjimo, jo teisių prievartinio gynimo. Žinoma, pozityvioji diskriminacija padeda rasinėms grupėms, neįgaliesiems, moterims integruotis į bendruomenę ir užimti jų gabumus atitinkančią socialinę, komercinę padėtį. Tačiau pozityviosios diskriminacijos institutas yra labai siauras ir neužtikrina integruotų bendruomenių raidos bei plėtros. JAV universitetai ir mokyklos plačiai taiko pozityvios diskriminacijos priemones, tačiau rasinė ir kartu savanoriška segregacija nuo to nesilpnėja. Dar sudėtingiau yra kvirų atveju, kuriems netaikomi pozityvios diskriminacijos metodai.

 

Po-kito idėja kalba apie tai, kad Kitas neturėtų būti suobjektinamas ir prižiūrimas diskurso galių. Po-kito situacija yra kai jau apibrėžtas, išskirtas ir toleruojamas Kitas, išsaugodamas visas saviraiškos ir karjeros galimybes, nėra susvetinamas, atskiriamas, o yra pilnai integruojamas į aplinkines bendruomenes. Tik tada kai Kitas tampa aktyviu, į jį kažkuriuo požiūriu nepanašių asmenų bendruomenės nariu, plėtojančiu bendruomenės kooperacijos, solidarumo, lojalumo ir atsakingumo principus, tik tada atsiranda galimybė po-kitam. O iki to laiko neišvengiamai turėtų būti plėtojama institucinės Kito įteisinimo ir jo saugos priemonės. Tik tada, kai ima veikti sąmoningos bendruomenės bei teisiniu požiūriu reglamentuojama tolerancija, kai įveikiamas vienovės idėjomis pagrįstas daugumos hegemonijos principas, atsiranda vieta Kito kritikai ir jo įveikai.

 

Po-kitas – atsiranda tada, kai Kito teisės tampa savaime suprantamos ir nereikalauja papildomos refleksijos, akcentavimo, nuostabos, t.y. diskursyvios ir ideologinės prievartos. Tai situacija, kai įveikiamos pasidygėjimo Kitu ribos, o bendruomenė tampa integruota ir kooperuota. Tam tikslui reikia įveikti ne tik išorinius segregacijos principus, bet ir vidinį struktūrinį, identiteto spaudimą. Pasaulio suvokimo restruktūravimas, egzistuojančių hegemonijos principų revizija, socialinių diskursų, kurie disponuoja galia, kritika, habitus ir hidden curriculum reforma, veiksminga socialinių tinklų politika – keliai, kurie padėtų įveikti dirbtinę Kito toleranciją ir nerašytą atskirtį.

 

Kvirų aplinkoje po-kito įteisinimas reiškia tai, kad lytis tampa asmeninės saviraiškos ir identifikacijos reikalu ir nepriklauso nei nuo heteroseksualių asmenų bendruomenės įvaizdžių, nei nuo homoseksualios bendruomenės spaudimo. O tokia lyties saviraiška ir savikūra bei jos socialinė integracija reikalauja ir meninių, ir socialinių, ir pilietinių pastangų bei aktyvumo.

 

Lyties meninė vaizduotė, konceptualumas, šią vaizduotę ir idėjas materializuojančios kultūros industrijos įvairovė sukuria pakankamas sąlygas tokios integracijos raidai. Pirmiausiai ši integracija vyksta meninio pasaulio aplinkoje demonstruojant savo vizualius ir literatūrinius kūrinius, rengiant įvairiausius karnavalus, performansus, spektaklius, užtikrinant žiniasklaidos dėmesį ir komercinių įstaigų prielankumą. Pramogų ir, plačiau, kultūros industrija, žiniasklaida, yra pakankama terpė pirmosioms integracijos bangoms bei ir struktūrinio spaudimo įveikai, kuri vėliau gali būti įteisinama politiniu ir juridiniu požiūriu.

 

Plėtojant po-kito idėja atsiranda ir naujų klausimų, problemų. Pirmiausiai tai asmeninė socialinio, kultūrinio tapatumo, susijusio su lyties saviraiška, problema. Tai vienas dažniausiai postkvirų draugijose diskutuojamų klausimų. Štai viena trumpą postkviro (jie būtent taip save ir įvardija) pasisakymo citata, pasisakymo, kokių minėtuose pokalbių puslapiuose yra šimtai:

Aš niekados nebuvau tikra, kas turėčiau būti. Aš esu bi, tačiau tikrai žinau, kad anksčiau buvau daug kuo [I was poly], iki kol aš sužinojau, kad esu bi, ir žinau, kad buvau keista gana ilgai ir niekad negaliu sutapti su tuo, kas yra nuo pat pradžių mums duota [pre-deternmined „us“]. Gal būt tai pagrindinė priežastis, kodėl mėgstu šią bendriją. Ir taip, aš ilgą laiką maniau, kad kviras  reiškia tik lesbietes arba gėjus su biseksualiais polinkiais, kadangi šie polinkiai buvo tiesiog aiškūs. Tačiau judėdama link Vakarų kranto, aš pradėjau vartoti šį žodį daug bendriau, pirmiausiai tam, kad žymėčiau transgresyvius seksualius/lyties/ ir t.t. kultūrinius lūkesčius. Man patinka šis apibūdinimas, akivaizdu, tačiau aš iš tiesų nenoriu jo taikyti visų naudojimui, nenoriu kooptuoti jų sunkiai apibūdinamą tapatumą, ar kažką iš tos srities.[16],[17].

 

Šioje citatoje norėčiau išskirti pastabą apie tai, kad postkvirų ideologija iš esmės atitinka „transgresyvius seksualius/lyties/ ir t.t. kultūrinius lūkesčius“, t.y. ne lyties identiteto tapatumus, o jų tėkmę ir transformacijas. Kita vertus citatos autorius lieka itin tolerantiškas ir pastebi, kad šio apibūdinimo jis nenori taikyti visų naudojimui, nenori “kooptuoti jų sunkiai apibūdinamą tapatumą“ į savo transgresyvaus identiteto sritį.

 

Postkvirų samprotavimai yra lydimi gausaus slengo, įgalinančio turiningai aptarti lyties tapatumo proceso niuansus, virsmų kryptis ir pasirinkimo laisvę. Jų postmodernus seksualumas kuria mobilius ir fliuidiškus subjektus (mobile and fluid subjects), aiškiai pažeidžiančius ribas, apie kurias kalbėjo L. Althusseris, aptardamas modernaus subjekto sampratą.

---