Putlios papustos lūpos, stangrūs užpakaliukai, seksualiai į burną įkištas pirštas, leopardo ir tigro raštais išmarginti merginų rūbai, standžiai aptempiantys ištreniruotus kūnus, viena už kitą išradingesnės viliojančios pozos. Tai Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Rumunijos ir t.t. moterys ir merginos itin seksualinėse pozose ir pozicijose, visa savo galia sutelkusios vienam tikslui: surasti partnerį, vyrą, princą (kartais ir princesę), sutenerį, kurie parūpintų joms tobulo gyvenimo viziją. Maldauju, surask mane!
Žiūrėdamas į jas, gali ir stebėtis, ir šlykštėtis, ir klausti savęs: kas tai? Postsovietinė realybė, apie kurią kalba margi kilimai, neskoningai gėlėtos sofos (ant jų pozuoja provokuojančiai apsinuoginusios moterys), peroksiduoti pernelyg išbalinti merginų plaukai, kartais atrodantys tarsi blogi perukai... Prašau tavęs, surask mane !
Kas tai? Ne, tai ne pornografija, stumianti reprezentacijos ribas iki kraštutinumo: tarp daugybės nuotraukų ne itin daug rasime atvirų grafiškų vaizdų, stambių lytinių organų planų. Pamatysime gal tik vieną kitą itin šokiruojančią fotografiją: pavyzdžiui gėlę, “pamerktą” merginos išangėje. Tai veikiau, lyčių tyrinėtojos Jane Caputi žodžiais tariant, „kasdienio gyvenimo pornografija“, kurioje paprasčiausiai erotizuojami tokie dalykai kaip dominavimas, atsidavimas, pažeminimas, užgrobimas, smurtas, moters (o ir vyro) sudaiktinimas. Paimk mane, jei gali. Mano žvilgsnis tau atsiduoda. Aš tavo vergė. Tu mano valdovas. Nutaikyk savo vyriška raketa į mane !
Idomiausia tai, kad mes visi esame kasdienės pornografijos mėgėjai: ji yra mus persunkusi; ji apibrežia mūsų pasaulėjautas. Mes jos net nepastebime, nes ji yra itin normali ir visaapimanti. Pagal ją moterys pateikiamose fotografijose matuoja, vertina, disciplinuoja ir pristato save pasauliui. Jei būtų kitaip, ar jos kartotų viena kitos žvilgsnius, judesius, netgi žodžius. Visos jos myli vaikus, gėles, seksą, nori būti gerbiamos, suprastos, mylimos. Bet mylimos kaip gėles, vaikai, automobiliai, naminiai gyvuliukai. Tokia ta kasdienės pornografijos apraizgyta meilė.
Kasdienės pornografijos „tiesos“:
Moterys yra taip arti gamtos, kad savireprezentacinėse technikose jos šitai nuolat pabrežia. Jos fotografuojasi medžiuose lyg kokios klastingos katės, žiūri į kamerą tarsi plėšrios panteros, rengiasi tigro ar leopardo kailio imitacijomis.
Seksas yra nuodeme (nors ne viena fotografijų veikėja prisipažįsta mylinti seksą), o aktyvus moters geismas dažnai yra tolygus mazochizmui (Jane Caputi). Todėl šiose fotografijose moterys vaizduoja save dvejopai: arba kaip pasyvias, prieinamas, malonias mergeles (prašau paimti mane!), arba kaip nepasotinamus kanibalus, kuriuos reiktų sunaikinti arba blogiausiu atveju užkimšti jų gerklę vyrišku organu (kol kas ši akta simbolizuotu seksualiai į burną įkištas pačios moters pirštas).
Vaikiškas nekaltumas ir jo praradimas yra vienas iš musų kultūros fetišų. Todėl kai kuriose fotografijose merginos pačios save infantilizuoja, parodydamos save kaip mažas mergytes su valiukiškai pražiotomis burnytėmis, paaugliškomis šukuosenomis ir laikysenomis. Būti vaikiška, bejėge ir nekalta yra taip seksualu! Dar seksualiau prarasti savo nekaltybę kartu su vyru-tėvu, vyru-globėju, vyru-užsieniečiu.
Moteris būtina užkariauti ir kolonizuoti kaip kitą valstybę, žemę, planetą. Moteris būtina stebėti ir kontroliuoti. Moteris reikia nuolat konstruoti vyro žvilgsniui, kad jos įkūnytų tai, ko iš jų ir moters-vyro santykių tikisi vyras. Šių fotografijų moterys tai daro kone tobulai.
Tai tik kelios kasdienės pornografijos „tiesos“, kurias pakartoja fotografijose pozuojančios moterys ir merginos. Kaip ir paprasčiausia pornografija, šios fotografijos orientuotos ne tik į postsovietinę realybę, kurios ženklų čia apstu, bet ir į fantaziją. Jos kelia daugybę svarbių klausimų, apie tai, kas yra moterys ir kas jos nėra, kaip jos vaidina seksualinius ir lytinius vaidmenis, kaip jos suvokia grožį ir geidulį, kaip jos fantazuoja, ką represuoja savyje ir ką slepia. Šis projektas savalaikiai ir originialiai rekonstruoja postsovietinių ir postkomunistinių moterų bei moteriškumo vaizdyną, aistras, fantazijas, pokyčius, malonumus ir kartu pateikia visa tai žiūrovo žvilgsniui ir kritikai.
Artūras Tereškinas
