Algis Davidavičius

Įvadas

Nuo pat septintojo dešimtmečio Vakarų populiarioji kultūra, ypač vizualinė, patiria stiprią ir nuoseklią įtaką, kurią sudaro gausi ir kokybiška pirmiausiai japonų kuriama animacija bei komiksai, turintys lengvai atpažįstamą grafinį stilių ir egzotišką naratyvų spektrą.

Vienas egzotiškumų, krintančių šios produkcijos vartotojams vakaruose ir net keliančių stiprų svetimumo jausmą, yra androginiški šių naratyvų veikėjai. Jie arba akivaizdžiai atrodo neapibrėžtos lyties, arba keičia lytį prie progos, taip pat kaitaliojasi jų lyties orientacija.

Suglumti vakariečiams čia lengva, nes, dėl visiems atpažįstamų judėjo-krikščioniškų kultūrinių rėmų, ryškiai matomų ir šiandien, senesnis antikinis androginijos diskursas, kadaise buvęs normatyvinės ir net nebūtinai elitinės kultūros dalimi (pvz. mitas apie Hermafroditą ir jo kultas) yra likęs toli istorinėses paraštėse. Ką mes turime pastaruosius bent pusantro tūkstančio metų yra kontrastinis, binarinis požiūris į lytį, kurį būtų galima pavadinti lyčių dimorfizmu: pagal jį egzistuoja tik dvi biologinės lytys (“vyrai” ir “moterys”), kurios dažniausiai siejamos su tradiciniais, patriarchaliniais vaidmenimis ir heteroseksualiai orientuotais lyties elgesio modeliais.

Tokiam požiūriui net gana sena homoseksualių santykių ar vaidmenų realybė atrodo ne tik egzotiškai, bet ir už normos ribų, tad nenuostabu, kad eilė visoje rytų Azijoje populiarių animacijos serialų nėra įsileidžiami tokio abramitinės moralės bastiono kaip JAV – tenykštės kino produkcijos licenzijavimo komisija teigia, kad, pvz., vyro meilė hermafroditui nėra tai, ką paauglių ar jaunų suaugusiųjų auditorijos galėtų lengvai priimti.

Šia prasme populiarioji japonų animacija ar komiksai, naudodami vakarietiškas technologijas ir išraiškų formatus netikėtai išryškina ryškias vakarietiško lyčių dimorfizmo pozicijas.

Kas yra anime?

Nesiimant ilgų japonologinių paaiškinimų, dera tiesiog nurodyti, kad nuo Japonijos atsivėrimo Vakarams 19 amžiaus vidury šioje šalyje buvo ilgą laiką siekiama perimti visas svarbiausias vakarų technologijas – įskaitant komunikacines. Laikraštinė komiksų juosta su teksto balionėliais ir taupia grafine išraiška rado gerai išpurentą dirvą šiame krašte, kur prieš tai kelis šimtus metų gyvavo populiarių, trumpų, iliustruotų medžio raižiniais naratyvų žanras.

Japoniškai vadinami manga, laikraštiniai komiksai patyrė tą pačią transformaciją į kartais elitinį meną, kaip ir vakarietiški jų prototipai. Kas nuo pat pradžių skyrė jų grafikos stilistiką buvo ypatingas vaizdinių kodas, ypač pastebimas vaizduojant žmogiškas būtybes. Vakarų skaitytojas pirmiausia pastebės neproporcingai didelių akių ir mažos, itin plastiškos burnos dermę – rytų Azijos susižavėjimo europeidų anatomija pėdsaką.

Nuo dvidešimto amžiaus pradžios dar viena informacinė technologija sukrėtė Japonijos menininkų vaizduotę – tai kinematografas ir ypač animacija, dinamiškai pratęsianti komiksų žanrą. Pirmoji anime pasirodė 1918 metais. Prieškariu pradedantieji Japonų animatoriai žinoma buvo labiausiai veikiami Walt Disney ir brolių Fleischnerių studijų produkcijos. Didelių akių manija yra atėjusi būtent iš šių studijų.

Labiausiai nusipelnęs manga ir anime raidai yra Osamu Tezuka, kuris pirmas sėkmingiausiai išplėtė tiek manga, tiek anime naratyvų ribas bei iš esmės nustatė to vizualinio, lengvai atpažįstamo kodo standartą – apvalios galvos, didelės akys ir kiti nuo to laiko daugumos anime ir manga menininkų naudojami elementai. Tezukos siekis buvo ištęsti ir pagilinti naratyvą bei pagausinti naratyvo veikėjų emocinių išraiškų kodus. Jis naudojosi tuo, kuo žavėjosi vaikystėje – Disnėjaus animacija, ypač peliuko Mikio ir antino Donaldo serijomis.

Didelio masto (iki 100 psl.) komiksai ir ilgos trukmės animaciniai filmai (pvz. 2 valandos) – tai Tezukos braižas, kuris buvo paverstas standartu ateinančių kartų. Televizija tik papildė šią naują subkultūra nauju raiškos kanalu.

Bet, iš kur androginai šioje subkultūroje?

Androginiškumas anime ir manga

Tezuka buvo taip pat pirmas panaudoti tai, ką jo vakarų kritikai pavadino “lyčių suliejimu” (gender blur) – androgininius ar hermafroditinius personažus be išsamių ar nuoseklių vienos lyties požymių.

Apskritai androgininiai motyvai nebuvo svetimi Rytų Azijos vaizduojamųjų menų tradicijoms, pavyzdžiui, jei turėsime omeny stiprią ir seną Mahajanos Budizmo įtaką. Šios Budizmo krypties ikonografijoje ilgą laiką buvo įprasta vaizduoti alegorines dorybių personifikacijas – boddhisatvas (nubudusias butybes), kaip androginines, švelnių, lyties požiūrių “pastelinių” bruožų žmogiškas butybes. Anime su manga, kaip ir Mahajanos Budizmas niekad nebuvo Rytų Azijos visuomenių, įskaitant Japonų, galios centre – ten visuomet būdavo griežtas paprotinis patriarchalizmas. Matyt šis paraštinis budistų ikonografijos klodas netikėtai prasiveržė paraštiniame, populiariame mene “masėms”.

Įdomus faktas yra tas, kad ilgainiui androginai, arba bishounen, tapo pirmiausiai merginoms ir moterims skiriamų manga ir anime dalyviai. Jie pabrėžia svarbiausią populiariosios japonų kultūros estetinį principą – kawaii, ką būtų galima išversti kaip mielumą. Merginoms skirti anime, shoujo, dažniausiai turi bent vieną bishounen – švelnių, malonių bruožų androginą, kurio erotinis draugas (tačiau šiame kontekste ne seksualinis – sekso scenų čia jokių būdu nerasime, jos yra kitame šios subklutūros sluoksnyje, vadinamame hentai, kas yra pornografijos analogas) dažnai būna taip pat švelnių bruožų vaikinas. Bishounen kartais rengiasi labiau moteriškai, kartais labiau vyriškai, bet visuomet lieka daug maž neapibrėžti biologinės ir socialinės lyties požiūriu – tikri hermafroditai vakariečio akimis.

Shoujo naratyvai dažniausiai yra arba išskirtinai romantiniai, arba turi ir mosklinės fantastikos ar fantasy siužetų. Svarbu pabrėžti, kad „mergaitiška“ paskirtis jokiu būdu nereiškia, kad šie komiksai ir animacija nėra populiarūs vaikinų ir vyrų tarpe – kai kurie shoujo sulaukia tik 15 nuošimčių moteriškos auditorijos (likusią sudaro įvairių amžių vyriškiai).

Androginijos debatai Vakaruose

Androginijos ar hermafroditų kaip ryškiausių jos atstovų tema Vakarų viešuose diskursuose yra gana menkai pastebima, jei neskaitysime unisex sąjūdžio jaunimo aprangos madose. Akademiniame pasaulyje ši tema vos ruseno ligi 1993 metų, kai mėnraštyje „The Sciences“ pasirodė amerikietės biologės ir lyčių studijų profesorės Anne Fausto Sterling straipsnis „Penkios lytys“, ne tik bandantis atgaivinti androginijos tematika, bet ir pasiūlantis teigiamus teorinius rėmus šiam reiškiniui svarstyti – vadinamąją lyčių kontinuumo teoriją, pagal kurią šalia biologiškai ir socialiai ryškaus dimorfizmo yra „pasteliniai“, „nekontrastiniai“, „neapibrėžti“  tiek biologinio, tiek socialinio lyties tapatumo atvejai.

Pavadinusi androginus „interseksualais“, Fausto_Sterling skyrė grynus hermafroditus, tai yra labai retus asmenis, turinčius abiejų lyčių reprodukcinių sistemų elementus, sudėtingesnę endokrinę sistemą, o kartais sudėtingesnius nei norma genų rinkinius (trys X, viena X ir dvi Y etc. chromosomos – tuo atveju pasireiškia mentalinės negalios), ir moteriškus bei vyriškus hermafroditus, turinčius vienos kurios lyties išorinius lyties požymius, bet kitos lyties gonadas ar gilesnius (endokrininius, genetinius) požymius. Žmonių, kurie turi bent vieną skirtumą nuo „aiškios“ lyties požymių komplekto (aiškūs ir išsamūs genų, endokrininės, gonadų, išorinių požymių kompleksai) nuo to laiko ji kartu su bendradarbiais priskaičiavo apie 17 į 1000 individų JAV.

Jos teigimu, šis skaičius svyruoja įvairiose populiacijose įvairiose Žemės vietose. Šis santykis svyruoja bent dešimt kartų lyginant pvz., Naujają Zelandiją ir Inuitus Šiaurės Kanadoje. Pagrindinė problema, kaip pažymi ši autorė, yra ta, kad vakarų viešieji diskursai ir visų pirmą pediatrijos diskursas bei institucinės praktikos priskirdavo nukrypimą nuo dvilypių normų kaip patologiją ir kartais nefiksuodavo jo. Dar daugiau, absoliučioje daugumoje fiksuotų JAV atvejų ši „patologija“ buvo bandoma iš karto chirurgiškai ir farmaciškai „taisyti“, nors dažniausiai „pataisytų“ individų lyties tapatumo suvokimas dramatiškai kaitaliodavosi jų gyvenimo eigoje.

“Dvasia lukšte“

Galime sakyti, kad šis anime praplečia bishounen tematiką link aseksualumo ar partenogenezės, jei turėsime omeny reprodukcinę lyties reikšmę. Pagrindiniai filmo herojai yra kiborgai, turintys žmogišką dvasią ar sielą grynai kibernetiniame kūne – šia prasme šis naratyvas yra žinomos Vakarų mokslinės gfantastikos krypties – „kiberpanko“ – anime versija ir, kaip pažymi eilė filmo kritikų, vienas iš įkvėpimo šaltinių kuriant pirmąją „Matricą“.

Iš pažiūros filmo veikėjų – androidų ar “ginekoidu” – jų kūnai turi bendrų vyriškumo ar moteriškumo bruožų, tačiau jau nuo pat pirmųjų filmo kadrų matyti, kad jie neturi genitalijų. Lytis čia neturi reprodukcinės reikšmės – nebent estetinę. Tam tikras reprodukcijos aktas vyksta filmo kulminacijoje, kai sąmoninga programa bando nusikopijuoti į jai priimtiną, neva moterišką „majorės Kucanagi“ – pagrindinės protagonistės, kūną. Tačiau tai nepanašu į seksualinę dvilytę reprodukciją, o verčiau į partenogenezę (belytę ar vienalytę reprodukciją). Šia prasme „Dvasia lukšte“ vaizduoja ne šiaip bishounen, o verčiau lyties apibrėžtumo įveiką, belytiškumą.

Šalia galime prisiminti, kad dabartinėje lyties neapibrėžtumą tiriančioje medicininėje literatūroje nėra išskiriama teorinė, iki šiol niekur pavyzdžiais nepatvirtinta galimybė, kad grynas hermafroditas galėtų apvaisinti pats save ir išnešioti bei pagimdyti savo paties kūdikį, kas būtų natūrali ir išskirtinė partenogenezė mūsų biologinės rūšies rėmuose, net be kiborgų mašinerijos.

Vis dėl to akivaizdu, kad kol kas hermafroditų ar interseksualų pasaulis lieka daugiau egzotinio fantazijų žaismo dalykas, nei konkrečių asmenų gyvenimo realybė – ypač judėjo-krikščioniško kultūrinio palikimo visuomenėse.