Pirmiausia norėčiau perskaityti vieną iš naujausių savo tekstų, kuris, mano nuomone puikiai pademonstruos daugelio Lietuvos gyventojų sąmoningumo lygį (bijau, kad tai tiesa) ir kas jų tokių laukia išsvajotoje Europoje.

 

 

 

NAUJIEJI EUROPIEČIAI

Vienas naujasis europietis, palikęs namie žmoną ir mažą vaiką, atvyko į Londoną, kaip ir tūkstančiai kitų iš Lietuvos, užsidirbti pinigų nemokėdamas anglų kalbos; visą mėnesį negalėjo rasti darbo, prisigėrė, metro stotyje nepadoriai užkabino nepažįstamą moterį ranka palietęs jos krūtį, nes neva norėjo jos paklausti, kaip nusipirkti bilietą; buvo areštuotas, nuvežtas į policiją, gavo kaltinimą seksualiniu užpuolimu, nemokamą juridinę ir lingvistinę pagalbą, stojo prieš teismą, nepripažino savo kaltės, nes nematė savo veiksmuose nieko blogo, o be to, nelabai ir prisiminė kas įvyko; remiantis liudininkų parodymais prisiekusiųjų tarybos buvo pripažintas kaltu ir nuteistas šešiems mėnesiams kalėjimo. Nelabai suprato, kas čia dedasi ir kodėl, ir savo pasipiktinimą esama situacija išreiškė tokiu sakiniu: “Va tau ir Amerika - laisva šalis.”

 

Fenomeną, apie kurį čia kalbėsiu priskirčiau greičiau masinei, o ne populiariąjai kultūrai, nors šios dvi sferos gerokai persipina viena su kita. Populiarioji kultūra – tai, kaip žinia, kultūra, institucijų sukurta masėms vartoti. O aš čia kalbėsiu apie tam tikrą pačių masių, t.y. liaudies kultūros pasireiškimą - šiuolaikinį folklorą.

 

 

Mano tekstai spausdinami atskira skiltimi daugeliui žinomoje interneto žinių svetainėje omni.lt. Rašau savo vardu apie tai, kas vyksta aplinkui mane, tačiau ne visai iš savo požiūrio taško. Tiksliau sakant, mano vardu naudojasi herojė, turinti ne tik mano, bet ir kitų žmonių bei apibendrintų bruožų, kaip sakydavo rusų literatūroje – sobiratelnyj obraz, ir ji tam tikru būdu reaguoja į pasaulį aplink, o tiksliau į užsienietės gyvenimą Londone. Būtent jos akimis žiūrėdama aš aprašau įvairius populiariosios kultūros reiškinius, nacionalinio charakterio bruožus ir panašius dalykus.

 

Tokios laikraštinio tipo interneto svetainės o taip pat laikraščiai, perkelti į virtualų elektroninį formatą, pagimdė mano manymu visiškai naują virtualios komunikacijos formą – straipsnių ir tekstų internete komentavimą. (Čia, beje, nekalbėsiu apie vadinamąsias pokalbių svetaines, kurios skirtos vient tik masinio vartotojo pokalbiams tarpusavyje, nes tai atskiras reiškinys, ir jo beveik visiškai nepažįstu.)

 

Aš nežinau, kieno tai buvo geniali idėja, bet greičiausiai pats interneto pobūdis - iš vienos pusės visuotinio prieinamumo ir, iš kitos pusės, visiško anonimiškumo - nulėmė šito reiškinio atsiradimą. Bet vis dėlto tai yra, mano nuomone, nauja, niekad anksčiau neturėta galimybė masėms pasisakyti; bei tiems, kurie faktiškai kuria populiariąją kultūrą, išgirsti kažkokią tiesioginę, spontanišką, nors ir anoniminę, nuomonę. Kiek ta nuomonė prasminga, svari, efektyvi ar įdomi, čia jau kitas klausimas (dažniausiai nei prasminga, nei įdomi, nei efektyvi, o tiesiog kvaila ir agresyvi), bet ji egzistuoja dabar jau ir rašytinėje bei kitiems masiškai prieinamoje formoje (nors ir  neišliekančioje-virtualioje, be to, cenzūruotoje – nors tik keiksmažodžių atžvilgiu), o ne tik oralinėje-šnekamojoje, t.y. draugų rate prie bokalo ar taurelės, kaip senais laikais. Taigi šitie pasisakymai, mano nuomone, yra reišmingi tuo, kad, daugiau ar mažiau bet vis dėlto rodo  tam tikrus simptomus ir tendencijas žmonių mąstyme.

 

Turiu pasakyti, kad čia negaliu pasiremti kokiais nors rimto ir metodiško šio reiškino tyrimo duomenimis, ir negaliu pasakyti, kad pati esu atlikusi itin išsamų ir metodišką tyrimą – nors ateityje galbūt ir atliksiu, čia galbūt yra tik paraiška į tokį tyrimą - todėl grįšiu vėl prie savęs ir tiesiog pateiksiu jums keletą masinio interneto vartotojo reakcijos daugiausia į mano internetinius esė pavyzdžių. Žinoma, negalima pagrįstai tvirtinti, kad omni.lt “gatvės tekstų” , kur yra ir mano skiltis, skaitytojai, o tuo labiau tie, kurie komentuoja, atstovauja visus įmanomus visuomenės sluoksnius, tačiau vis dėlto tai yra vienas iš masinio populiariosisos kultūros vartotojo porūšių – o  mes kaip tik apie jį, be kitų dalykų, čia ir susirinkome pakalbėti.

 

Čia taip pat nesigilinsiu į tai, kad komentuotojams rašytojų, žurnalistų ar kritikų tekstai iš tiesų yra tik pretekstas išlieti savo aistras, pyktį, kompleksus ir taip toliau (nes kartais straipsnio visai ir neperskaito, arbe perskaito labai probėgšmais, ir šiek tiek apie jį užsiminę, paskui pradeda ginčytis tarpusavyje – kartais visai apie ką kita), bei pretekstas pademonstruoti savo “išmintį” ir tą abejotiną faktą, kad jie viską žino daug geriau.

Čia apsiribosiu tik lyties klausimais.

 

Internete, kur viename puslapyje vos ne kiekvieną dieną gaunu tokio turinio elektroninio pašto žinutes: pukyte, enlarge your manhood safely and painlessly (pukyte, padidink savo vyriškuimą saugiai ir be skausmo), kitame puslapyje nuolat esu atakuojama dažnai vien dėl to, kad esu moteris.

 

Aišku, pirmasis atvejis iš dalies yra sutapimas ir atsitiktinumas. Kaip žinia, tik labai nedaugelyje lotyniškais (tai yra vakariečiams suprantamais) rašmenimis rašomų arba transkribuojamų pavardžių savaime atsispindi lytis, čia jau nekalbu apie šeimyninę padėtį, ir todėl spamo siuntėjai šito nežino ir nesitiki. Jie taiko į visus iš eilės – gal pataikys į ką reikia, ir tarp lyčių jokio skirtumo nedaro, nes neturi tam jokio pagrindo. Be to, ne daug kas vartoja savo pavardę elektroninio pašto adrese.

 

Tačiau antruoju atveju, komentatoriai, kurie atsiliepia į mano tekstus internete, yra lietuviai ir iš mano pavardės gali spręsti, kad aš moteris, ir dar be to, jų nuomone, netekėjusi, ir vadinasi, jų nuomone - už tai ačiū labai - dažniau esu dar jauna ir nepatyrusi, negu kad jau beviltiška senmergė. Tačiau kokiu pagrindu jie taip įsitikinę, kad tai tikrai yra mano pavardė? Kad, jeigu aš rašau internete pasivadinusi Pukyte, tai esu jauna mergaitė, o ne, pavyzdžiui, pusamžis vyriškis? Čia turiu pabrėžti, kad mano straipsniai tiesiogiai neliečia lyčių problematikos, ir todėl negalima sakyti, kad provokuotų ta prasme. Todėl galbūt vien tik priesagos –ytė dėka susilaukiu tokių “malonybinių” kreipimųsi iš savo skaitytojų:

                

Tai ka, Pukyte, vis i Lietuva traukia, kad lietuviskai rasineji? O gal tu, vaikeli, verciau gauk angliska pasa ismok rasyti angliskai ir tapk normalia anglu zurnaliste?

 

Jeigu mano vardas ir pavardė būtų vyriški, ar kas nors pavadintų mane “vaikeliu”?

Suprasčiau, jeigu jie kreiptųsi į mano rašinių heroję - nes ji yra moteris - bet ne, jie visuomet atakuoja mane asmeniškai, kaip autorę. Pavyzdžiui:

                       

Je ¦ 2004.05.21 12:14 ¦

Paskaiciau strapsni ir pabandziau isivaizduoti Autore: lasinukus ir balta misraine megstancia, bet vienisa pusiauprofesionalia sokejele:-) Idomus vaizdelis gavosi. Vienzo, linkiu Autorei gero, juodbruvai usuoto ukrainietisko kui..., pardon, sokiu partnerio:)

 

Tuo tarpu patys komentuotojai niekada nesivadina tikraisiais savo vardais ir pavardėmis, o ir jų slapyvardžiai retai atspindi jų arba apskritai lytį. Bet tokie personažai, kaip XXL, Je, Jo, AB, CD, cool ir pan. daro lytimi ir lyties stereotipais pagrįstus, ir dažiausiai aišku seksistinius pareiškimus. Pavyzdžiui, kažkas pasivadinęs ar pasivadinusi lyga rašo tokį atsiliepimą į mano esė:

 

lyga ¦ 2004.05.04 08:28 ¦

ka ta vista cia nesamones pliauskia geriau tegul eina kiausiniu peret .

 

Žinoma, sprendžiant iš teksto, tai greičiau vyriškos nei moteriškos giminės atstovas, tažiau šimtu procentų šito pasakyti negalime.

Vieši pasisakymai naudojant tokius seksistinius stereotipus Vakarų pasaulyje, manau jau beveik pusę amžiaus yra neįmanomi. Žinoma, interneto viešumas yra labai sąlygiškas, ir jo anonimiškumo bei minimalios cenzūros dėka jame gali būti visko, bet iš to kaip tik ir galima tiesiogiai spręsti, apie masinės publikos, kitaip sakant, liaudies, ar bent jau jos dalies, mąstymo pobūdį.

 

Štai kad ir pavyzdžiui toks pasisakymas, pasirodęs po mano straipsnio apie lietuviškos fotografijos parodą Briuselyje ir apie mūsų atstovų Europarlamente (tame tarpe vertėjų) – o ne menininkų - nesugebėjimą kalbėti užsienio kalba:

 

durun ¦ 2004.05.16 02:03 ¦

Vargas VU filologei - ji taip kencia del to netaisyklingo pusiausventos anglu kalbos vartojimo, kadnet netyycia azumirse esme. Taigi, mes apie fotografija, katyte. Patikek, pasaulyje daugybe ispanu, prancuzu, italu, meksikieciu ir tt menininku, kurie kalba SIAUBINGA, lauzyta, darkyta anglu kalba. Ir kas is to? nagi nieko. Niekam tas neidoomu... Isskyrus katytes is filologijos fakulteto, taip ir nesugebancias uzciuopti esmes. Meno jega ir potencija gludi ne anglu kalboje. Mes ja tiesiog naudojames kaip visiems prieinama, nebrangia, tinkama kiekvienam beveik nykuoliui priemone. Tik tiek. Atsipalaiduok...

 

Visų pirma turiu pažymėti, kad aš jokia prasme nesu iš filologijos fakulteto, ir apskritai su VU ir jo fakultetais neturiu nieko bendra. Aš esu dailininkė ir dar be to kaip tik šiuo metu studijuoju fotografiją, apie kuria šis komentatorius kaip tik ir sakosi išmanąs daug geriau. Čia man šiek tiek neaišku, ar žmogus daro tokią prielaidą dėl to, kad rašau apie anglų kalbos vartojimą, ar naudoja ‘VU filologę’ vien tik perkeltine prasme, kaip seniai ir gerai žinomą netiesiogiai seksistinį stereotipą. Betkokiu atveju, vartoja šį stereotipą sąmoningai. Tačiau įtaria, kad jo vieno gali būti negana pakankamai įžeisti ir pažeminti, todėl stiprumo dėlei prideda dar vieną stereotipą, ir aš tampu “katyte iš filologijos fakulteto”.

 

Esu gavusi ir daugiau tokių atsiliepimų, niekinančių neva mano ir neva moterišką profesiją, pavydžiui:

 

                      jo... ¦ 2004.04.30 11:42 ¦

Matyt, nieks neprastume Pukytes su pagalvytem i urma, tai dabar nuoskaudas lieja:)

 

Ir pabaigai toks pasisakymas, manyčiau, skirtas man irgi būtent kaip moteriai, kad, kaip sakoma “žinočiau savo vietą”: 

 

T.W. ¦ 2004.05.21 12:29 ¦

Na, suprantamas damos noras "ishsishokti" ir atsidurti demesio centre, bet mieloji, jeigu neturite idomios temos, tai kam tada apskritai rasote? Tik tam, kad viesai paskelbti savo pavarde ir pasijusti zinomai? Tikriausiai ir "atsiliepimus" rasote pati (be abejo, tik teigiamus:))

 

Čia ratas apsisuka, ir grįžtame beveik ten, kur pradėjome, nes esu kaltinama tuo, kuo pati pradžioje apkaltintojau savo tekstų komentatorius.

 

Baigdama noriu paminėti įdomų faktą: paskaičiusi dviejų kitų merginų rašinius tame pačiame skyriuje, tų rašinių komentaruose tokių seksistinių pasisakymų neaptikau. Tada susimąsčiau, kad galbūt tokius masinio skaitytjo pasisakymus lemia ne vien mano hipotetinė lytis, ne vien tai kad rašau, bet ir kažkas pačiuose mano tekstuose. Kas? Kitų mano minėtų merginų rašiniai buvo arba gana objektyvūs kelionių aprašymai, arba, atvirkščiai, gana intymūs pasakojimai apie vaikinus, buvusias meiles ir panašiai, ko mano rašiniuose nėra.  Kas gi tuomet mano straipsniuose taip erzina tam tikrą skaitytojų dalį? (Čia turiu pažymėti, kad labai daug kam mano straipsniai patinka, bet apie savo rašymo gerbėjus šiuo atveju nekalbu.) Asmeniškumas? Atrodo, kad juos erzina ar gasdina ne vyro ir moters santykiais paremtas asmeniškumas, kuris pasireiškia minėtuose kitos merginos rašiniuose - nes visiems juk patinka tokios pikantiškos detalės - bet būtent lyties stereotipais neparemtas ir nepaiškinamas, arba galbūt kažkoks androginiškas asmeniškumas, o taip pat tai, kad “mergaitė”  turi asmeninę bei smarkiai kritinę nuomonę ne vien apie “moteriškus reikalus”.