Straipsnyje apie šešto dešimtmečio Amerikos televiziją Lynn Spigel pabrėžia, kad tuo metu buvo deramasi dėl ribos tarp to, kad viduje (namų pasaulio) ir to, kas išorėje (ekonomikos). Televizija taip pat buvo įtraukta į “prieštaringą judėjimą tarp privataus ir viešo pasaulių, ir ji dažnai buvo laikoma šio prieštaravimo retorine figūra”.[1] Televizija buvo tarsi antiseptinis langas į pasaulį, bet kartu nestabili trapi pertvara, įsileidžianti įvairių socialinių ligų. Šis dviprasmiškumas turėjo lytinių konotacijų, kadangi televizija „tapo esminiu vyriškumo krizės tropu pokario kultūroje“.[2] Nors apie feminizacijos baimę Amerikoje ir pasaulyje buvo diskutuojama nuo 19-o amžiaus, anuomet itin susirūpinta televizija, nutrinančia takoskyrą tarp privačios ir viešos sferų bei pasidariusia galingu įrankiu namų šeimininkių rankose, kurios neva naudojusios technologiją siekdamos griauti seksistines viešumo ir privatumo hierarchijas. Buvo net teigiama, kad vartodamos televiziją moterys kontroliuojančios savo vyrų seksualines aistras.[3]

 

Ši įdomi Spigel analizė leidžia ir mums užduoti svarbų klausimą: Ar iš tikrųjų vyrus, nuolat patiriančius feminizavimo baimę, valdo televizija ir moterys? Ar televizija atspindi vyrų ir vyriškumo krizę? Gal iš tiesų yra taip, kaip teigiama itin prasto JAV filmo „Barbė“ (Barb Wire) su Pamela Anderson lietuviškame anonse: „Vyrai, klausykit! Pasaulį valdo moterys!... Pamela Anderson – kieta Barbė!” (2004.11.02 vakaro anonsas, TV3).

 

Kietos Barbės akivaizdoje Lietuvos vyrai tikrai gali prarasti vyrišką agresyvumą ir pasitikėjimą. Kaip teigia vyriškumo tyrinėtojai, vyrams vis labiau ima trūkti pasitikėjimo valdant priešingą lytį, ir netgi santykiai tarp vyrų darosi vis sudėtingesni ir sunkiau prognozuojami. Vyrai krizėje. Ar tai reikštų, kad pokyčiai, vykstantys visuomenėje, sukelia diskomfortą ir susirūpinimą tiems, kurie atsilieka nuo šio pokyčio? O gal ir tai, kad televizija atspindi šį diskomfortą ir rūpestį?

 

Tiesą sakant, manyti, kad vyriškumas Lietuvoje išliko nepakitęs, tarkim, pusšimtį metų ir dabar išgyvena nepageidaujamą kaitą, butų tikrai naivu.[4] Vyriškas subjektyvumas (ir ne tik Lietuvoje) jau ilgą laiką patiria fragmentacijos ir fluidiškumo spaudimą. Vyrams jau kurį laiką vis sunkiau susitvarkyti su skirtingais vaidmenimis ir visuomenėje, didėjančia konkurencija darbe, naujais seksualinio elgesio ir vyriško kūno standartais. Tačiau visi šie faktai anaiptol nereiškia, kad vyrai pralaimi ir praranda dominuojančią padėtį šeimoje bei visuomenėje. Pasak Tanios Modleski, „vyrų galia yra nuolat konsoliduojama per krizių ir atomazgų ciklus“.[5]

 

Kiekvienas, prisilietęs prie lyčių problematikos, žino, kad kiekvienoje visuomenėje egzistuoja norminis arba hegemoninis vyriškumas ir subordinuotos vyriškumo formos. Hegemoninis vyriškumas kaip dominuojanti vyriškumo forma yra esmiškai ideologinė konstrukcija, tarnaujanti materialiniams dominuojančių vyrų grupių interesams. Heteroseksualumas, ekonominė nepriklausomybė, gebėjimas išlaikyti savo šeimą, fizinė galia, buvimas racionaliu, moterų bei kitų vyrų dominavimas – svarbiausi hegemoninio vyriškumo bruožai. Vadinasi,  ši visuomenėje labiausiai vertinama vyriškumo forma pabrėžia drąsą, agresyvumą, bravadą, sėkmę, proto ir kūno tvirtumą.[6] Hegemoninis vyriškumas ne tik atspindi, patvirtina ir aktyviai kultivuoja lyčių nelygybę bei vyrų dominavimą, bet ir leidžia elito vyrams kontroliuoti žemesnio statuso vyrus remiantis „tarp-dominavimo hierarchija“.[7]

 

Kiekviena vyriškumo forma turi savo istoriją su savita diskursyvine struktūra. Vyrai visada apibrėžia save santykyje su moterimis ir jiems svetimomis vyriškumo formomis, kurios vadinamos subordinuotais arba marginaliniais vyriškumais (vienas iš tokių yra homoseksualus vyriškumas). Todėl, kai kalbame apie vyrus ir vyriškumą, būtina kalbėti ir apie marginalines vyriškumo formas, ir apie moteriškumą bei moteriškumo formų istoriją.

 

Analizuojant politinę televizijos ekonomiją, reikia kreipti dėmesį į tai, kaip televizijos žanrai ir televizijos vaizdiniai bei charakteriai yra sulytinami. Kita vertus, televizija yra intertekstinis pasaulis, suteikiantis galimybę ne tik reflektuoti vyriškumo bei moteriškumo sampratas, bet ir jas problemizuoti. Tad šiame darbe bus mėginama pažvelgti į keletą „vyriškų“ televizinių žanrų, siekiant suvokti, ką jie reiškia vyrų subjektyvumui. Kokias vyriškumo trajektorijas vyriška televizija brėžia? Kas kelia nerimą ir vyrams, ir televizijai? 

 

 

Savo knygoje „Televizijos kultūra“ populiarios kultūros tyrinėtojas John Fiske kalba apie “sulytintą“ (gendered) televiziją. Pasak jo, pramogų industrija gamina televiziją specifinėms auditorijoms. Pirmiausia, šių programų dizainas ir konstravimas orientuojasi į žanrų, kurie tradiciškai suvokiami kaip vyriški ir moteriški, pasirinkimą. Fiskes nuomone, muilo opera yra moteriška televizijos forma, o veiksmo ir nuotykių serialas (tarkime įvairūs policinkų šou) yra vyriška forma. Moteriškos televizijos formos telkiasi ties emocijomis ir asmeniniais santykiais, o vyriškos ties veiksmu ir fiziniu konfliktu. Moteriškoje televizijoje pabrėžiamas santykių kūrimas, o vyriškoje varžymasis dėl galios.

 

Televizijos žiūrėjimas irgi yra lytinė veikla. Tai reiškia, kad mūsų kultūra sąlygoja moteris ir vyrus žiūrėti televiziją skirtingais būdais, skirtingu laiku ir rinktis skirtingas programas. Skirtinguose televizijos žanruose skirtingai artikuliuojami vyriški ir moteriški malonumai.

 

Tačiau tai dar ne viskas. Televizijoje netgi auditorijos, į kurią kreipiamasi, lytis veikia programų bruožus, kostiumus, apšvietimą, sceninę/inscenizavimo aplinką. Fiske teigia, kad skirtinguose žanruose net vyriškumas pateikiamas skirtingai. Moterų požiūris į vyriškumą, regimas muilo operose, ryškiai skiriasi nuo vyriškumo, gaminamo vyrų auditorijai:

 „Geras“ vyras muilo operose, rodomose dienos metu, yra  rūpestingas, užjaučiantis ir iškalbus. Jis yra linkęs ištarti tokius žodžius kaip „Man nesvarbu materialinė gerovė ir profesinė sėkmė, man labiausiai rūpi mūsų santykiai“. Jis gali kalbėti apie jausmus ir žmones ir retai išreikš savo vyriškumą tisioginiu veiksmu. Žinoma, jis vis dar ryžtingas, jis vis dar turi vyrišką galią, bet tai galiai yra suteikta „moteriška“ intonacija... Tokios macho charakteristikos kaip susitelkimas ties tikslų pasiekimu, užsispyrimas ir stipriojo moralė, kurie identifikuoja herojų vyriškoje televizijoje, [muilo operose] paprastai priklauso „blogiukams“.[8]

 

Kokios Lietuvos televizijos laidos galėtų būti priskirtos prie vyriškos televizijos? Pervertę „TV anteną“ ar bet kokį kitą televizijos programų leidinį, galime pradėti vardinti: „Mentai V“ (BTV), „Autopilotas. Laida apie automobilius“ (TV3), “Komisaras Reksas” (LRT), “Ekipažas. TV žurnalas“ (TV1), “Bušido lyga. Kovinio sporto laida“ (TV3), „Mirtinas ginklas IV“ (LNK), „Slaptas agentas“ (Tango TV), „Ksena“ (Tango TV), „Amerikietiškos imtynės“ (BTV), „Pasaulio futbolas. Futbolo apžvalga“ (Tango TV), „Sopranai: mafijos kronika“ (LNK), „Skydas“ (LNK), „Pasaulio ralio čempionatas. Ispanija“ (BTV), „Nešas Bridžas“ (TV1), „Erotikos kolekcija. Laukinis karštis“ (LNK) ir kt.[9] Kaip matyti, tarp vyriškų laidų dominuoja arba sporto laidos, arba veiksmo serialai, arba švelni pornografija (kaip „Ksenoje“ ir „Erotikos kolekcijoje“).

 

Kai kurias laidas itin sunku klasifikuoti ir lytinti, kadangi nedažni Lietuvos žiūrovų tyrinėjimai rodo, kad pas mus ir kriminalinės publicistikos laidos, ir humoro laidos daugmaž vienodai žiūrimos abiejų lyčių. Tai galbūt leistų teigti, kad pastarieji du laidų žanrai orientuojasi į moterų bei vyrų auditoriją ir pateikia daugialypį lyčių vaizdą. Tačiau laidos, mūsų priskirtos prie vyriškų žanrų, ne tik kad nepateikia šitokio vaizdo. Priešingai. Jos tik patvirtina hegemoninio vyriškumo bei moteriškumo diskursus ir paraština tuos diskursus, kurie į juos netelpa.

Kita vertus, televizinių žanrų sulytinimas nereiškia, kad žiūrovai priima televizijos „pranešimus“ apie lytį automatiškai ir pasyviai. Kadangi tekstai yra poliseminiai, žiūrovai, priklausantys skirtingoms etninėms grupėms ir klasėms bei esantys skirtingų seksualinių orientacijų, gali interpretuoti juos skirtingais būdais skirtingomis aplinkybėmis. „Vien tik dėl šios priežasties hegemoninė [lyčių] ideologija yra nuolat tam tikros grėsmės akivaizdoje. Visada gali egzistuoti ‚rezistencinių‘ tekstų perskaitymų“[10]. Todėl interpretuojant televizijos žanrus, ganėtinai sunku pasakyti, ar pateikiamas lyčių vaizdas iš tikrųjų yra pažodžiui priimamas žiūrovų, ar su juo deramasi,  kovojama ir jam priešinamasi. 

 

 

Sportas mūsų kultūroje suvokiamas kaip viena iš svarbiausių vyriškos iniciacijos vietų, kaip socialiai konstruojama vyriškumo sfera, tvirtinanti hegemoninio vyriškumo idealą. Masinėje sąmonėje sportas laikomas berniuko įvedimu į socialinį pasaulį. Dalyvaudami sporto varžybose, berniukai išmoksta „pozityvių“ vyriškų varžymosi, agresijos, fizinės kovos ir protinio „kietumo“ vertybių.[11]

 

Sportas – kartu ir vienas iš paskutinių tradicinio vyriškumo bastionų vadinamoje „feminizuotoje“ ir „feministėjančioje“ visuomenėje. Lietuvos televizijos rodomose sporto laidose matome fiziškai agresyvų vyriškumą, atsiskleidžiantį futbolo, krepšinio aikštelėje ar bušido ringe. Tai visiškai skirtingas vyriškumas nei tas, kuris pateikiamas muilo operų žiūrovėms. Čia dominuoja hegemoninio vyriškumo smurtas: demonstruojami kūnas ir raumenys, atakuojama, ginamasi, išbandomos ekstremalios situacijos. Netgi kovinių veiksmo filmų anonsai rezonuoja šį vyriškumo diskursą. Štai filmo mirtinas ginklas anonse (amerikiečių masinės kultūros lietuviškame įgarsinime) sakoma: „Veiksmo kodas yra konfu“ (2004.11.02 vakaro anonsas, TV3). Arba anonsuojant vokiečių veiksmo serialą „Kobra 11”, teigiama: “Šie vyrai dirba visą parą. Mūsų saugumas – jų rankose!” (2004.11.02 vakaro anonsas, TV3).

 

Sporto išmanymas ir aistringas sporto žiūrėjimas per televiziją yra laikomi tikro vyriškumo etikete. Vyrų ir vyriškumo dominavimas ne tik sporto laidose, bet ir tarp sporto komentatorių masinei auditorijai siunčia reikšmingų signalų apie vyrišką elgesį ir vyriškumo standartus, kurie yra neatskiriami nuo hegemoninio vyriškumo.[12]

 

Sporto laidos leidžia kalbėti apie analogiją tarp sporto ir profesinių vyrų pasiekimų. Sporto laidose matyti, kad vyrų gyvenimai, kaip ir sportas, yra nuolatinė kova, savęs ir kitų disciplinavimas, žūtbūtinis varžymasis dėl statuso ir pasiekimų. Vadinasi, sportuojančių vyrų vaizdiniai ir apskritai sporto laidos ne tik patvirtina hegemoninio vyriškumo paradigmą, bet ir įtikina vyrus, kad jie turi nuolat kovoti už save. Sporto laidose akivaizdi maskulinistinė besivaržančio laimėtojo ar pralaimėtojo ideologija. Kita vertus, sporto vaizdiniai ir metaforos vizualizuoja vertybes ir elgesio bruožus, kuriuos darbo rinka itin vertina: varžymąsi ir kovą kaip patriarchijos dėsnį.

 

Dominuojantys sporto vaizdiniai liudija, kad sportas neatskiriamas nuo politikos, nacionalizmo, karo. Kad sportas turi tiesioginę politinę reikšmę pastebi ir sportuojantys bei nuolat tarpusavio varžybose dalyvaujantys Lietuvos politikai ir populiarios kultūros žvaigždės. Sporto pergalės žadina nacionalinio pasididžiavimo jausmą, įvairių žaidynių laimėtojai tampa nacionaliniais didvyriais, o politikai, sutinkantys laimėtojus ir juos apdovanojantys, džiūgaujančios tautos akivaizdoje kraunasi sau politinio kapitalo atsargas. Neabejotina, kad nacionalizmas, politika ir sportas savo įkvėpimo semiasi iš tų pačių „vyriškų“ vertybių aruodo.

 

Sporto laidose sportas, galia, statusas, ištvermė pirmiausia asocijuojami su vyriškumu. Čia dažniausiai pabrėžiamas „galingas“ vyriškumas, mechaninis fizinis kuriamo kūno aparatas (pvz.“ amerikietiško futbolo vaizdinys, reklamuojantis fotoaparatus Nikon. Po sportininkais užrašas „Valia – pergalės esmė“. Kiek žemiau „Nikon – vaizdo esmė“, žurnalas FHM, 2004 rugsėjis). Čia iškeliamas sportininkas superherojus, pateisinama jo  fizinė ir verbalinė agresija.

 

Heroiškas atletiškas vyriškumas telkiasi ties išlavintu vyro kūnu. Vyro kūnas sporto varžybose yra paverčiamas ginklu, nukreiptu prieš kitus žaidėjus. Todėl skausmas ir traumos yra neišvengiamas šių varžybų rezultatas. Nors sportinė agresija yra reguliuojama ir saistoma taisyklių, mirtis vis tiek gali būti tokios agresijos išdava.[13] Kenneth MacKinnono manymu, komandinis sportas „kuria tarp komandos narių galingą intymumą, kuris yra socialiai įkoduojamas kaip moteriškas. Todėl agresija turi tarnauti kaip šio intymumo ir nepageidautinų moteriškumo bei emocionalumo konotacijų paneigimo priemonė“[14].

 

Sportinės metaforos ir tropai hiperbolizuoja ir aukština moterų ir vyrų skirtumus. Jie idealizuoja vyrus ir vyriškumą kartu trivializuodami ir nuvertindami moteris bei jų veiklą. Šios metaforos ir tropai iškelia stiprius ir agresyvius vyrus, o tuos, kurie atrodo silpni, pasyvus ir nekovingi, pažemina ir nuvyrina.[15] Tai reiškia, kad sportas kaip kultūrinė institucija reprodukuoja „natūralių“ lyties skirtumų ir lytinio dominavimo ideologiją. Čia verta prisiminti ir Michael A. Messnerio teiginį, kad „smurtinis sportas kaip reginys susieja vyrus moterų dominavimo projekte ir kartu padeda konstruoti bei išsiaiškinti skirtumus tarp įvairių vyriškumo formų“.[16]

Sporte koncentruojamasi ties kūnu, kuris maskulinizuoja ir feminizuoja su juo susijusias praktikas. Todėl šalia hegemoninio vyriškumo vaizdinių sporte vis labiau įsigali ir raumeningos, bet kartu seksualizuotos moters sportininkės vaizdinys. Nors sportas priklauso ir moterims, moterų sportininkių vaizdiniai daug dažnai negu vyrų pabrėžia tik seksualumą ir jausmingumą, trapumą ir abejonę. Neretai moterys sporte ir sporto moterys parodomos kaip sekso objektai arba vyrų padėjėjos. Pastarosios – tai šokėjos, užpildančios rungtynių pertraukas, dekoratyviniai sekso objektai.

 

Sportas yra socialiai konstruojamas vyrų, tikinčių, kad dalis sporto elementų yra būdingi tik vyrų fiziškumui ir kūniškumui. Dėl šios priežasties moterų pasiekimai sporte nuvertinami, manant, kad moterų sugebėjimai ir įgūdžiai yra ne skirtingi, bet paprasčiausiai prastesni nei vyrų. Vadinasi, tarsi teigiama, kad sportas yra tiesiog biologinis, o ne socialinis fenomenas.

 

Moterys sportininkės arba moterys, imituojančios sportininkes, tiesiog alsuoja subordinacija, asmeniniu trapumu ir „pamaiviškumu“. Šiuo požiūriu įdomi yra grupės „Mango“ reklaminė nuotrauka, kuri 2004 metais buvo nuolat spausdinama „Vakaro žiniose“ ir kituose laikraščiuose bei žurnaluose. Joje vaizduojamos trys sportine futbolininko apranga apsirengusios dainininkės su nusmukusiomis sportinėmis kelnaitėmis, droviai žvelgiančios žemyn. Ar tai nėra moters sporte misija – nuolankiai nusirengti ir atsiduoti pornografizuojančiam vyro žvilgsniui? Žvilgtelėkime į švelnios pornografijos Lietuvos televizijoje pavyzdį „Gintarinę ledi“, kuri buvo rodyta 2004 metų žiemą-pavasarį ir kuri gali padėti atsakyti į šį klausimą.

 

 

Kaip ką tik prasidėjus moterų imtynių laidai „Gintarinė ledi“ rašė „Vakaro žinios“, „Rytoj TV3 į ‚Gintarinės ledi‘ medaus ringą žengia ‚Medaus fėjos‘ – dailiausios merginos, pelniusios ilgakojų manekenių vardą. ‚Medaus fėjos‘ – grakščios ir dailios ‚meduolės‘, teisėjų akis džiuginančios ne tik kovos veiksmais, bet ir išvaizda“.[17] Įdomūs buvo ir kovojančių moterų vardai: Vilnijos Angelas, Rudoji Salamandra, Aikštingoji Anakonda, Kupiškio Ekstremalė, Plieninė Magnolija ir kt. Paties imtynių šou koncepcija dar įdomesnė: moterys buvo vertinamos ne tik pagal sugebėjimą grumtis, bet ir pagal grožį. O gal sugebėjimą šokti meduje? Kaip prisipažino viena iš imtynių dalyvių, „tai – ne bušido, tik ‚meduolių‘ šokis meduje“.[18]

 

Būtina pastebėti, kad „Gintarinės ledi“ pavadinimas pats savaime gana ironiškas ir turi keistų sociokultūrinių konotacijų. Juk pagrindinės gintarinės Lietuvos ledi titulas pelnytai priklauso politikei Kazimierai Prunskienei. Tačiau šalia jos atsirado ir kita gintarinė ledi, laimėjusi pagrindinį prizą automobilį „Citroen C3” už šokį meduje.

„Gintarinės ledi“ šou liudija ir apie mainstreamo kultūros seksualizavimą bei pornografizavimą, ir apie ironišką požiūrį į besivaržančią ir kovojančią moterį (juk jos kovoja meduje!). Įaudrinta pornografinė vyriška vaizduotė, kurioje pusnuogės moterys erotiškai vartosi meduje, jausmingai apsikabina ir trinasi viena į kitą, sukūrė mums ne tik „Gintarinę ledi“, bet ir kovinį serialą „Kseną“. Pornografinis stilius ir keista moters kūno lokalizacija lipnioje masėje rutinizavo seksualizuotą pop kultūros vaizdyną ir kartu vis labiau nutrynė ribas tarp mainstreamo kultūros ir pornografijos.

 

Laidoje „Gintarinė ledi“ moterų kūnai pabrėžia moterų aktyvumą (kovojančios moterys!), ir jų prieinamumą ne tik vyrų objektifikuojančiam žvilgsniui, bet ir jų homosocialinei aistrai. Atrodytų, kad seksualizuotoje populiarioje kultūroje sportiškas pornografinis moters kūnas yra viena iš homosocialinį vyrų santykį patvirtinančių priemonių. Todėl galima būtų klausti: Ar dabarties kultūroje vyrų homosocialinio ryšio tvirtumas gali būti reprodukuojamas tik šitokiu būdu?

 

Kaip teigia sporto tyrinėtojai, vyrų sportas yra esmiškai homosocialinė sfera, kurioje vyrų dominavimas moterims yra natūralizuojamas. Ir moterys, ir dalis vyrų yra išstumiami iš aktyvių sporto praktikų ir marginalizuojami (pvz.: sportininkių nuotraukose). Sporte vyrai švenčia jėgą ir kartu intymumą; čia vyriškas ryšys turi ir erotinės įtampos.

 

Žvelgiant į „Gintarinę ledi“, matyti, kad ironija ir satyra nuspalvintas šios laidos tonas demonstruoja gana gilų vyrų susirūpinimą savo lytine tapatybe. Tai liudija faktas, kad, tik nuolat transformuojant moterį į pasikeitimo objektą tarp vyrų, tikėjimas savo jėga bei įsigalinimu yra patvirtinimas ir atgaminamas. Naujų homosocialinių vyriškų ritualų kūrimas pornografinėje „Gintarinėje ledi“ ne tik reprezentuoja konvencionalizuotą patriarchalinę galią, bet ir patvirtina vienakryptę heteronormatyvinės kultūros aistrą.

 

Moteriškos lyties dalyvavimas homosocialiniame ryšyje atskleidžia ir vyriško pasaulio trapumą, ir dar kartą pabrėžia akivaizdžią vyriškumo bei moteriškumo priešpriešą: priešpriešą tarp tvirto, kovojančio, sprendžiančio vyriškumo ir pasimetusio, besimurkdančio meduje, negrabaus moteriškumo.

 

 

Savo studijoje apie „cool“ (buvimą šaltakraujiu, ramiu, atokiu) idėją kaip esminę šiuolaikinių postmodernių identiteto ir asmeninių santykių kūrimo faktorių Dick Pountain and David Robins identifikuoja keturis pagrindinius šios idėjos komponentus: abejingumą, narcisizmą, ironiją ir hedonizmą. Pasak šių tyrinėtojų, „‘cool‘ išreiškia laisvąją rinką asmeniniuose santykiuose ir seksualume“.[19]

 

Šaltakraujiško nuotolio, sąmoningo narcisizmo ir seksualinio hedonizmo idėjos labai ryškios populiarioje kultūroje: jas rasime ir vyriškuose televizijos žanruose, ir vyriškoje reklamoje, ir vyrų žurnaluose. „Cool“ bruožai itin akivaizdus dar viename vyriškame televizijos žanre – veiksmo ir nuotykių serialuose (nuo „Sopranų“ iki „Komisaro Rekso“, nuo „Kobros 11” iki „Mentų V“). Šiuos bruožus rezonuoja ir vyriškų higienos, ypač skutimosi, reikmenų reklamos. Tai „cool“ vyriškumo, palaikančio distanciją, ironiškai žvelgiančio į moterį bei kitą vyrą ir entuziastiškai pasineriančio į jam pasitaikančius malonumus, pasaulis. Kalbant apie tokį pasaulį, svarbu pastebėti, kad autonomiškas, santūrus ir šaltakraujis vyras neprivalo valdyti savo seksualumo, kuris suvokiamas kaip savotiška gamtos ir gaivališkumo vieta jo gyvenime.[20] Šiuo požiūriu serialas „Sopranai: mafijos kronika“ ir pagrindinio herojaus elgesys gerai iliustruoja pastarąją idėją.

 

Vyriškos nepriklausomybės ir narcisizmo mitą įkūnija savimi pasitikinti ir pasitikėjimą kelianti vyro išvaizda. Televizijos reklamos pabrėžia tokius vyriškumo atributus kaip raumeningumą, dominavimą, nepriklausomybę, agresiją ir išmanymą. Šiuo požiūriu verta prisiminti automobilių reklamas, kuriose vyrauja laisvas, veržlus, neturintis jokių įsipareigojimų, tarsi praradęs traukos jausmą vyras. Tai „cool“ vyras par excellence.

Kita vertus, „cool“ vyro išvaizda vis labiau erotizuojama, pabrėžiamas jo sekusalumas ir sensualumas. Vyras tarsi pastatomas į erotizuojamos moters poziciją, kuri tebevyrauja populiarioje kultūroje. Tačiau, Denise Kervin nuomone, tai yra įvykę ne dėl to, kad čia stereotipiniai lyčių bruožai ima nykti, bet dėl to, kad reklamai vis labiau reikia naujų būdų bei priemonių „patraukti ir išlaikyti vartotojo dėmesį“.[21] Todėl būtų galima argumentuoti, kad „cool“ vyriškumas – tai savotiška postmodernaus vyriškumo norma, „suminkštinanti“ tradicinį vyriškumą, bet kartu prie jo prisitaikanti.

 

 

Kaip matėme, trijuose aptartuose vyriškuose televizijos žanruose vyrai siejami su „ekstremaliu sportu“, kūniškais išbandymais, „cool“ idėjomis ir kartu su malonumu, kurį suteikia homosocialiniame vyrų ryšyje dalyvaujančios moterys-„meduoliai“: vadinasi, vyrišką malonumą kelia ne tik kūniška ištvermė ir jėga, bet ir heteroseksualus hedonizmas, nuspalvintas ironijos ir pašaipos. Moterys vyriškuose žanruose – tai objektai, reikalaujantys nuolatinės priežiūros bei disciplinos: jos nuolat seka ir normalizuoja pornografizuojantis vyro žvilgsnis.

 

Sporto laidos, veiksmo serialai ir netgi „Gintarinė ledi“ konstruoja save apgaudinėjantį ir sau pačiam spąstus spendžiantį vyriškumą. Už šitų žanrų nugaros įmanoma pastebėti gilų rūpestį savo lytiniu identitetu bei lyčių tvarka: dominuojančio ir nugalinčio vyro mitas prisideda prie vyrų nepasitikėjimo savimi, susirūpinimo savo vyriškumu ir tradicinio vyriškumo kaip stereotipo nuvainikavimo. Tarp daugybės vyriškų baimių, egzistuojančių kultūroje – ir savo socialinio statuso praradimas, ir senėjimas, ir lytinė impotencija („Žydroji tabletė – jūsų meilės žaidimų garantija,“ teigiama vienoje iš Viagros reklamų).

 

O kas gali garantuoti, kad tu vyras? Ar kad tavo išrinktoji yra moteris (prisiminkime realybės šou „pakvaišę dėl Miriam“, kuriame moteris pasirodo besanti vyras)? Visi trys mūsų aptarti vyriški žanrai demonstruoja, kad siekiant tokių garantijų, vyrams būtina įveiksminti tai, ką tyrinėtojai Donald F. Sabo ir J. Panepinto yra pavadinę „dominavimo ryšiu“ (dominance bonding)[22], tai yra, nuolat save atgaminančią fantaziją, kuri sutvirtina ir patvirtina vyriško identiteto svorį ir „kietumą“.

---